Žymos archyvas: įstatymai

#13 Laiko mašina, arba Lietuva po dešimtmečio

2024 vasario 1

Mielas dienorašti, ilgokai neprisėdau ir nieko nepapasakojau, bet buvau užsikasęs – bandžiau nuripirkti kolektyvinį sodą.

Pagaliau susitaupiau pinigų nedideliam žemės ploteliui už Vilniaus. Jau buvom suderėję gerą kainą ir bereikėjo patvirtinti dokumentus, bet notaras suabejojo mano pavardės lietuviškumu, tad nusiuntė užklausą į Lietuvybės saugojimo departamentą. Na, žinai, tą patį, kuris tikrina, ar pakankamai lietuviški įmonių pavadinimai.

Tai vat, sulaukiau iš departamento kvietimo atvykti ir paaiškinti dėl savo kilmės ir kodėl noriu pirkti Lietuvos žemę. Eilėje laukiau ilgai, bet pagaliau priėjau. Nuvedė mane į tokį pilką belangį kambariuką su viena lempa virš stalo.

Už stalo sėdėjo toks griežto veido pareigūnas, kuriam ir turėjau pasiaiškinti dėl savo kilmės.

- Rūkot?, – vartydamas popierius paklausė kadras.
- Taip, šiek tiek.
- Tai prašom, vaišinkitės – turiu „Kauną“ ir „Marlboro“, – padavė jis man du pakelius.
Nedrąsiai paėmiau „Marlboro“ cigaretę ir prisidegiau.
- Tai, matau, jaučiat silpnybę ne lietuviškiems, bet užsienietiškiems produktams. Kaip čia suprasti, pilieti?, – pats jis užsirūkė „Kauno“ cigaretę.
- Ką? Ne, ką jūs, aš visada tik už lietuviškas prekes, tik niekad neragavau šitų, pasidarė smalsu, – cigaretės dūmas jau dusino mane, bijojau, kad jau viskas – neleis įsigyti sodelio.
- Smalsu, sakot. Smalsumas – negeras bruožas, per visokius smalsuolius vizų skyrius perkrautas, visi nori pasmalsauti ir pažiūrėti, kaip ten užsienyje gyvena. Pats daug keliaujat, pilieti?
- Aš? Ne, ką jūs, man Lietuvoje visko pakanka, važiuoju, kai turiu laiko, po tėviškės žemę pasižvalgyti, – melavau, kaip tik galėjau. Iš tikro, po to, kai užsivėrė visos Šengeno sienos, neišgalėjau niekur vykti, nes nesukrapštydavau pinigų vizoms.
- Na, gerai, kalbant apie žemę, norit nusipirkti nacionalinę vertybę – ūkininkavimui skirtą žemės sklypą. O ar žinot, pilieti, įstatymus?
- Žinau, ne lietuvis negali pirkti žemės Lietuvos teritorijoje. Bet aš nesuprantu, kodėl esu čia, aš turiu pasą…, – jau ėmiau dokumentą, bet mane nutraukė.
- Ne, neteisingai suprantat įstatymą. Žemės negali pirkti ne šiaip ne Lietuvos pilietis, bet joks ne lietuvis – tai reiškia, kad nei vienas, veikiantis ne šalies labui, turintis ryšių su užsieniu, arba ne trečios kartos lietuvis negali pirkti žemės. Jūsų pavardė vokiškos kilmės. Kelinta karta Lietuvoje?
- Penkta, aš – penkta. Proprosenelis buvo vokietis, bet proprosenelė lietuvė, proseneliai ir visi vėliau – lietuviai. Sneneliai net Sibire buvo.
- Sakot, Sibire? Už ką?, – jis vėl kažką pradėjo žymėti popieriuose.
- Močiutę išbuožino, atėmė žemę.
- Aha, tai atidavė žemę užsieniečiams!, – pareigūnas išsišiepė.
- Ne, neatidavė, atėmė iš jos, niekam nieko neatidavė.
- Matot, kiek šeima dėl vokiečių prisikentėjo, o dabar jūs su vokiška pavarde prašot žemės.
- Ką? Taigi rusai atėmė, kai okupavo.
- Apsimetat, kad nesuprantat, rusai okupavo tik todėl, kad Vokietija kitaip būtų grasinusi okupuoti. Jie okupavo, bet gelbėdami, jei ne vokiečiai, močiutė žemės nebūtų užsieniečiams pardavusi.
- Aš nesuprantu, prie ko čia vokiečiai.
- Jūs nesuprantat, o aš suprantu, Vokietija prie viso ko – vat kas mūsų paskutinį okupantą ES valdo? Iš kieno kišenės laikosi? Iš Vokietijos. Laimei, laiku išstojom. Anais laikais, prie ruso, irgi viskas per vokiečius įvyko. Paprasta. Bet nesvarbu. Grįžtam prie žemės. Kam jums, pilieti, žemė?, – kadras užsidegė dar vieną „Kauno“ cigaretę. Tik man pasirodė, kad jis iš to pakelio su stumbru traukia „Marlboro“ cigaretes, apsimesdamas, kad lietuviškas rūko.
- Aš noriu daržovių pasiauginti. Pomidorų, agurkų, vyšnaitę gal pasodinčiau.
- Eksportuosit?
- Ką?!
- Klausiu, ar Lietuvos gėrybes išvešit į užsienį, taip susilpnindamas šalies maisto pramonę ir skurdindamas nacionalinį turtą – žemę.
- Ne, aš pats valgysiu.
- Aišku, žemę naudosit savanaudiškais tikslais. Turiu tiek informacijos, kiek man reikia, – kadras pasižymėjo kažką popieriuose ir pamojo man išeiti.

Oi, mielas dienorašti, negavau aš to leidimo pirkti žemę. Parašė, kad aš menkai patikimas, galiu būti vienas iš užsilikusių Lietuvai kenkiančių liberalų, kurie nori po truputį užvaldyti rinką, o po to sunaikinti lietuvišką pramonę. Man leido tik išsinuomoti tą sklypą už tokią kainą, kad per trejus metus išleisčiau tiek, kiek kainuotų nusipirkti.

Neteks man auginti savo agurkų, toliau turėsiu juos pirkti iš mūsų nacionalinių daržovių kooperatyvų.

Įstatymai ir teismai Lietuvoje tampa parodija

Nustebote, kad Kedofilijos istorijoje tęsiasi farsas? Kad nepaklūstama teismams ir neatiduodama mergaitė, nors atvyksta visa krūva policininkų? Nenustembate? Ir aš ne, nes tai tiesiog veidrodis viso to, kas vyksta Lietuvoje jau kurį laiką. Veidrodis sužalotos visuomenės.

Visuomenė, ilgą laiką maitinama vaizdais ir istorijomis, kaip žmonės išsisuka nuo atsakomybės, laužo įstatymus ir nė kiek nenukenčia, galų gale tampa sužalota. Visuomenė, kuri priverčiama laužyti įstatymus ir nutarimus, tampa dar labiau sužalota. O Lietuvoje šiuo metu mes turime abi situacijas. Tad gal pradėkime ne nuo tokios akivazdžios – anrosios situacijos.

Kaip biurokratai, politikėliai ir kiti veikėjai priverčia žmogų pažeisti įstatymus? Net jeigu jis to nė kiek nenori? Pavyzdys paprastas. Galima prekiauti dyzelinu, kuriame yra ne mažiau 7 procentų biopriedų. Tačiau yra nemažai automobilių, kurie negali skanauti dyzelino, kuriame yra daugiau 5 procentų biopriedų. Ką daro tie, kurie net nemąstė apie baltarusišką kurą? Nieko negalvoja. Tiesiog perka. Ne tam, kad sutaupytų, nemokėdami akcizo mūsų valstybei. Tiesiog nenorėdami gadinti savo automobilių. Taip net ir sąžiningame pilietyje pasėjama sėkla. Abejonė. Vadinkit tai kaip norit. Bet tai pretekstas netikėti įstatymais, nutarimais, teismais.

Toliau, žmogus maitinamas informacija, kurioje mato tuos, kurie apeina įstatymus, jiems nusižengia ir išsisuka. Ar tai būtų VP, pažaidusi su neįgaliaisiais ir susigriebusi milijonus iš valstybės. Ar tai būtų politikėlis, pabėgęs iš avarijos vietos. Ar tai būtų prezidentė, pažeidinėjanti konstituciją.

Visa ta informacija kaupiasi ir keičia požiūrį į teisę. Ją galima apeiti. Jos galima nepaisyti. Nuo jos galima išsisukti.

Todėl kedofilijos istorija man atrodo tiesiog puikus pavyzdys. Žmonės, nebetikintys įstatymais, teismais juos akivaizdžiai ignoruoja. Ką čia ignoruoja. Galima sakyti, spjauna į veidą. Paprasčiausiai ilgą laiką maitinami politikų bukais išsisukinėjimais arba sprendimai, žmonės nusprendžia, kad jie – aukščiau teismo sprendimų.

Pagarba už nepakeltas pensijas

Nuskambėsiu gal kiek antžmogiškai. Teoriškai turėčiau norėti, kad pensininkai gyventų geriau. Ir noriu. Bet ne dabar, ne šiomis sąlygomis. Galima dar pakentėti.

Papildomų lėšų rasti sunku. O ir siūlymai iš kur jų gauti – idiotiški. Neleisti kaupti privačiuose pensijų fonduose, parduoti valstybės turtą… Pirma reikia įsitikinti, kad tikrai viskas stabilizavosi ir tik tada žiūrėti, kaip visiems gyvenimą gerinti.

Tikrai maniau, kad svarstant šį klausimą bus daugiau populizmo. Šiek tiek buvo – įmetė kelis senojorus į Seimo balkoną. Bet tai nepaveikė.

Tikiu, kad konservatoriai tikrai nesužibės per kitus rinkimus į Seimą, tačiau džiaugiuosi, kad prieš savivaldos rinkimus jie nesiėmė nepaskaičiuotų ir, manau, žalingų pinigų dalybų.

Jau turėjom socdemus, kurie sugebėjo pasisvaidyti pinigais, bet rinkimuose tai nepadėjo. Gal ir konservatoriai iš svetimų klaidų mokosi?

Šiaip šiuo metu mąstau, kad yra tobula situacija. Pozicija jau supranta, kad per kitus rinkimus elektoratas jų nepamylės (nebent ne per tas angas), todėl gal net neverta kelti populistinių idėjų. Tiesiog stengiasi paskaičiuotai (daugmaž) vykdyti tam tikrus tikslus. Tam, kad kuo mažiau vėliau galėtų baksnoti į juos ir teigti, kad konservatoriai pražudė Lietuvą.

P.S. Ne, aš neįsimylėjęs konservatorių. Tačiau kai kurie požiūriai sutampa.

O štai ir religijos mokestis

Jei nesugalvoji, ką remti dviem procentais, pinigai nukapsės religinėms organizacijoms.

Jau esu rašęs, kad noriu religijos mokesčio. Noras niekur nedingo, o Vidmanto Žiemelio pasiūlymas visai suintrigavo. Tiesa, jo siūlomas būdas remti religijas man ne visai priimtinas.

Pavyzdžiui, jei tokią pataisą priimtų, aš tikrai susirasčiau kam paaukoti, kad tik nekliūtų bažnyčiai. Bet čia, žinoma, aš. O kiti gali daryti kaip tinkami.

O šiaip V.Žiemelio siūlymui nepritariu dėl tam tikrų detalių, o ne dėl pačios minties, kad žmonės moka religinėms organizacijoms. Pabandysiu greit ir trumpai išdėstyti kodėl.

Žmogus, nepasirinkęs kam aukoti du procentus nuo mokesčių, gali būti netikintis. Taigi jam gali būti nepriimtina, kad pinigai keliaus į dvasininkų kišenę. Taip pat susimąsčiau kaip bus paskirstomi pinigai visoms tradicinėms religijoms. Hm… Proporcijos? Jos, manyčiau, ne visai teisingos. Aš, pavyzdžiui, krikštytas, tai turbūt patenku į tikinčių grafą? Žinoma, po naujo gyventojų surašymo gal proporcijos bus tikslesnės.

Tiesa, man nepatinka ir idėja, kad žmogus, nusprendęs neremti ko nors, turi remti religijas. Modernioje visuomenėje gal geriau būtų remti privalomai švietimą, sveikatos apsaugą ar dar ką?

Na, bet abejoju, kad siūlymas taps realia pataisa. Užtat šiokia tokia, nors ir kreiva, pradžia jau yra.

Samanės įteisinimas gerai?

Kol kas Seimas ginčyjasi – įteisinti, ar ne. Populiariausias pretekstas, kodėl jos nereikia įteisinti – prasigers tauta. Man iškart į galvą šauna toks posakis: Vyrai gėrė, vyrai gers, kol žemelė apsivers…

Nuskambėsiu kaip koks prakeiktas alkoholikas, bet manau, jog samanę įteisinti reikia. Ne dėl kažkokių asmeninių įgeidžių, tačiau mąstau, kad šitaip būtų galima surinkti daugiau mokesčių. Žinoma, neužkamšys visų skylių, bet vis į kišenę.

Kita, daug didesnė problema – valstybė žmones verčia jaustis nusikaltėliais. Naminukės gamyba su visokiom žievėm, sultimis ir pan. yra populiari. Taigi kiekviena bobutė, verdanti užpiltinę savo reikmėms, turi jaustis kaip didžiulė nusikaltėlė. Pirkėjas – kaip narkomanas.

Taigi visi daro šį nusikaltimą ir visiem pradeda darytis dzin. Padaroma išvada, kad valstybė prisigalvoja visokių nesąmonių, todėl neverta kreipti dėmesio.

Tada pradedi nekreipti dėmesio ir į kitas taisykles, kitus įstatymus.

Tiems, kurie šauks, jog pagal mano logiką reikia įteisinti viską, ko visuomenė (bent dalis jos) nori: narkotikus, prostituciją ir pan., pasakysiu, jog kalbu apie griežtą samanės kontrolę. Ir tik todėl, nes parduotuvėje mes gauname alkoholio įsigyti, todėl galima suteikti galimybę ir smulkiems bravorams įsisteigti.