Mano nuomone, abi pusės – tiek Lenkija, tiek Lietuva – yra tampomos už virvučių. Nors nesu nei istorikas, nei politologas, man kyla asociacijos su carine Rusija, tarpukario Lietuva. Konflikto korta visad iškildavo tada, kai reikdavo sėkmingai nukreipti dėmesį. Tai vyksta ir dabar. Nesakau, kad prasidės karas. Tiesiog kol mūsų didžioji kaimynė tvarko kažką svarbesnio, jai patogiau, kad mūsų specialistai būtų užsiėmę kitais reikalais – įrodinėtų, kad lenkai meluoja ir yra blogio šaknys. Pastarieji gi turi daryti tą patį.

Žodžių karas, kuris užgauna savigarbą. Blogiausiu atveju, galime pasauliui pasirodyti blogiečiais, bet nieko rimtesnio. Tačiau energija ir įvairūs resursai sėkmingai naudojami. Ir, manau, praktiškai be reikalo.

Provokacijos ir akmenų mėtymas į kits kito daržą kelia nuolatinį nepasitenkinimą visuomenėje. Lašas po lašo, taip sakant. Bendra nuotaika sėkmingai persisems ir politikai. Ir nieko iš to gero nebus.

Kadangi turime suprasti, kad Lenkija yra sėkmingai kylanti valstybė. Bendradarbiavimas su ja būtų naudingas ir stiprintų politinį svorį Pabaltyje. Tačiau vietoj to mes matome konfliktą. Į kurį, beje, sėkmingai nuolat pilamas žibalas.

Žinoma, besti pirštu ir sakyti, kad taip, tai Rusijos darbas, būtų per drąsu. Visada lieka galimybė, kad politikai paprasčiausiai idiotai. Ir būtent dėl to švaisto energiją bevaisiams konfliktams. Nors jeigu jie idiotai, jais paprasčiau manipuliuoti.

Todėl norėčiau visiems pasiūlyti neprarasti sveiko proto ir pažiūrėti į Lenkijos-Lietuvos nesutarimus giliau ir gerai pagalvoti, kas iš viso to laimi daugiausia.

Lyg ir nesvarbu, kokį žodį naudosime. Tačiau kartais vienas žodis keičia pakankamai daug – net patį suvokimą apie tam tikrus reiškinius. Nors, žinoma, galite ir nesutikti.

Bet bent dėl vieno galima sutarti – skirtumas tarp džiaugsmo ir pasididžiavimo tikrai yra. Bet kaip išeina su ta tautybe: galima ja didžiuotis ar visgi tik džiaugtis?

Sutinku, kad paprastai žmonės nesididžiuoja tuo, kad yra dešiniarankiai/kairiarankiai, juodaplaukiai/rudaplaukiai ir pan. O tautybė yra taip pat įgimtas daiktas. Tėvų nepasirenki, kokioje šalyje gimsti – taip pat. Tad, jei bandysime žvelgti iš tokios pusės, didžiuotis negalime. Tenka, pripažinkit, tik džiaugtis, nes, pavyzdžiui, dešiniarankiams lengviau rasti jų rankoms pritaikytų daiktų. O juodaplaukiams, pavyzdžiui, saulėje mažiau blunka spalva. Taip pat galima džiaugtis tuo, kad esi lietuvis, nes, pavyzdžiui, lietuviai užsispyrusi tauta, kuri tiek krikštą priėmė vėlai, tiek okupacijas išgyveno.

Tačiau didžiavimasis turėtų būti siejamas su įgytomis savybėmis, sugebėjimais. Didžiuojamės savo pasiekimais sporte, sugebėjimu gerai dirbti ir pan. Kitaip tariant, tai ką įgijome patys, o ne gavome kaip įgimtą daiktą. Tokiu atveju galime didžiuotis Lietuvos krepšininkų pasiekimais, priešinimusi tai pačiai okupacijai, bet tuo, kad esi lietuvis – tik džiaugtis.

Na, ir kodėl apie tai prakalbau? Nesu nusistatęs prieš patriotus, pats kategoriškai nusprendžiau, kad gyvensiu ir dirbsiu Lietuvoje tol, kol bent minimaliai galą su galu sudursiu ir turėsiu galimybę kalbėti lietuviškai, o ne kokia kita kalba. Bet kai pakeičiu tuos du žodelius – džiaugtis ir didžiuotis – labai aiškiai pasirodo, kad tautybės iškėlimas ant pjedestalo yra tam tikra prasme fikcija. Atsitiktinumas, ir tiek. Nuo to netampi geresniu (akmuo į neonacių daržą), nei blogesniu. Gimei ir turi tautybę.

Tai džiaugtis, ar didžiuotis?

Kadangi mes esame vyr. redaktoriai tinklaraščių, kurie turi liūto dalį visos Lietuvos žiniasklaidos, nusprendėme, kad galime leisti sau pasidaryti tokią komandiruotę redakcijos sąskaita. Važiavome aukščiausia klase (50 lt. “į abu galus), užsisakėme prabangiausią viešbutį Lenkijoje (hostelį “Oki Doki”) ir pradėjome ieškoti nesantaikos šaknų.

Štai kas paaiškėjo kelionės metu, mielieji.

Lietuvos lenkai iš tikro ne dėl kokių nacionalistinių paskatų ar nesantaikos kurstymo nenori mokytis lietuviškai. Problema, kodėl jie taip saugo įvairius dalykus lenkų kalba yra ta, kad jie nori išmokti kalbėti lenkiškai. Štai vietinis entelektualas (nuotrauka apačioje) išaiškino mums, kol gėrėme alų restorane, kur jis dirba, kad Lietuvos lenkai visai ne lenkai. Jis juos įvardino pa prostininkais. Na, tarmė tokia. Tad po bokalo kito mane apšvitimas ištiko. Lenkai bijo ne mokytis lietuviškai, o bijo, kad jei mokysis lietuviškai, tai jų lenkų kalbos akcentas dar labiau padidės. Tada jau ne tik tokie entelektualai, kaip sutiktas restorane, nelaikys jų saviškiais, bet net ir eilinė pardavėja pradės aiškinti, kad nesuprantą, ką jie kalba. Tad, mielieji, vietoj to, kad pyktumėte, geriau supraskit ir užjauskit.

Dar visiškai suprantamas mūsų mielųjų lenkų noras sėdėti Vilniuje, nors juos čia visi skriaudžia, ir dėl to, kad lietuvaitės tikrai vienos gražiausių. Bent aplinkinėse valstybėse. Mes su Egidijumi atsisėdome ant suoliuko ir skaičiavome gražias, vidutines ir baisias merginas. Jei atmintis neapgauna, iki vidutinių pritempėme kokias penkias ir tos pačios kalbėjo angliškai arba rusiškai. Hm…

Tačiau turime ko pasimokyti iš savo kaimynų. Paveldas, mielieji. Jį reikia saugoti ateities kartoms. Pavyzdžiui, aš radau savo Meką. Kaip Komjaunimas.lt vyr. redaktorius supratau, kad mano gyvenimo svajonė išsipildė. Kas kartą, kai man bus sunku, o aplinkiniai aiškins, kad aš blogų politinių pažiūrų, atvyksiu čia:

Tad grįžęs Lietuvon nusprendžiau, kad neigiamai nebegaliu žvelgti nė į vieną lenką (Tomaševskis ne lenkas – jis politikas). O tiems, kuriems nepakako aukščiau išsakytų argumentų, pasakysiu bendrą lenkų ir lietuvių požiūrį. Kai tik prabildavau Varšuvoje rusiškai, žmonės su manimi nesikalbėdavo. Net aptarnavimo srityje dirbantys lenkai kainas man vis vien sakė maždaug taip: pšeš pšš pššššššš. O kai pirmiau prabildavau angliškai ir tik po to, kai pamatydavau, kad žmogus nesupranta, prašnekdavau rusiškai, jie mielai su manimi bendraudavo. Prisipažinkit, ar ne panašiai elgiatės Lietuvoje?

Šiek tiek daugiau foto – FB puslapyje.

Dar pradinukas persirengdavau kokiu tai baiboku ir eidavau kaulyt iš aplinkinių saldainių, litą kitą, ar, jei nepasisekdavo, bulvinį blyną, o jei nuskildavo – čirvinį.

Smagu būdavo. Mielai eičiau ir dabar kur nors persirengėlių vakarėlyje sudalyvaut, tik be kaulyjimų – tiesiog pasilinksmint klube su kostiumais. Bet kažkaip neužmatau tokio tipo renginių.

O štai analogas Halloween’as mūsuose susilaukia krūvos klubų ir vakarėlių su importine atributika ir idėjomis. Ir nemaža dalis mūsiškių mielai švenčia. Nesuprantu.

Turime lietuvišką (na, gal labiau žemaitišką) analogą, bet ne, būtinai mieliau rinksimės amerikonišką.

O jūs pagalvokit, kokia linksma ta lietuvių šventė. Kanapinis nugali lašininį. Vien laimėtojo vardas žada linksmą vakarą.

Tad, mielieji, rinkitės produktą lietuvišką. Nepasiduokit importinėms šventėms. O aš bent draugės pazysiu, kad blynų iškeptų.

O šiaip gero žiūrėjimo.