Žymos archyvas: mokesčiai

Išneršti studentai

Tekstas publikuotas lapkričio mėnesio Studentų eros laikraštyje.

Prieš Tarptautinę studentų dieną kilo sujudimas dėl Vyriausybės svarstymo apmokestinti studentus Privalomuoju sveikatos draudimu (PSD). Baisus nepasitenkinimas. Bet pagalvokit, ką daryti Vyriausybei, kai tų studentų priviso kaip lašišos ikrų po neršto? Pora šimtų teisininkų viename kurse. Ir tai vien Vilniaus universitete. O kiek vadybininkų? Irgi panašiai. Kasmet į darbo rinką paleidžiame diplomuotų specialistų, kurių niekas nenori ir kurių niekam nereikia. Nes jų tiesiog per daug. Tad nenustebkime, kai Vyriausybė nori apmokestinti kai kuriuos studentus PSD.

Tačiau nenoriu nagrinėti valdžios minčių, noriu pamąstyti, kas kaltas, kad universitetuose yra per daug studentų.

Jūs, mielieji studentai, nekalti ir kaltinti jūsų niekad nedrįsiu. Juk yra laisva vieta, ir jūs bandote patekti. O ar diplomas jums pravers – nesvarbu. Svarbu jį turėsite, nes Lietuvoje reikia įstoti. Ir dar geriau, jei specialybės pavadinimas skamba labai rimtai, kad galėtumėte pasakoti, kaip nagrinėjate svarbius ir šiuolaikiškus mokslus, o paklausti, ką galėsite veikti po studijų, atsakysite, kad viską. Nors iš tikro daliai jūsų diplomas bus reikalingas tik tam, kad kada nors išsitrauktumėte jį parodyti vaikams arba įsirašytumėte į CV, kai darbinsitės nė kiek su specialybe nesusijusioje vietoje.

Universitetai – mūsų nuostabiosios neršyklos, kuriose prioritetas visų pirma turėtų būti mokslinis darbas, o ne milžiniško studentų kiekio mokymas, žinoma, irgi nėra kalti. Juk negalima atsisakyti nė vieno studento, nes galbūt jis patobulės. Ir nors įstojo, kaip kad prieš porą metų pavadino VU rektorius Benediktas Juodka, „dundukas paskutinis“, mažiau studentų priimti negalima. Nes mūsų valstybėje daug geriau sėdėti Darbo biržoje su universiteto diplomu
negu susirasti darbą, turint kolegijoje įgytą specialybę. Jei būtume lašišos, mums galiotų paprasta taisyklė – kuo daugiau išnerš, tuo daugiau šansų, kad išgyvensim. Žmonių pasaulyje – kuo daugiau vienodų specialistų, tuo mažiau jie vertingi.

Matau dvi išeitis. Pimoji – mažinti universitetų skaičių. Tiesa, naivu manyti, kad prasidėjusios švietimo reformos bent kiek aktyviau imsis normalaus universitetų naikinimo. Per daug triukšmo, per daug įtakingų žmonių. Per silpnas stuburas palikti tik kelis, verčiausius dėmesio. Kita gi – be gailesčio naikinti vietas universitetuose. Taip, priimti mažiau studentų reiškia įsileisti mažiau pinigų, nes studijų krepšeliai valdo. Tačiau, vėl paklausiu aš, ar reikia tiek studentų, jei po to jų diplomai ir pseudožinios tiesiog nereikalingi?

Bet nebūsiu visiškas niurzga ir pasakysiu, kad matau teigiamų dalykų kai kuriuose universitetuose. Tai gan aukštas minimalus balas stojantiesiems. Jei jau studentai tiesiog neršiami, tai bent kokybiškesni.

Ir taip, aš žinau, kad už tokias eretiškas mintis turiu būti sudegintas ant laužo, nes pats priklausau tiems išnerštiesiems.

O štai ir religijos mokestis

Jei nesugalvoji, ką remti dviem procentais, pinigai nukapsės religinėms organizacijoms.

Jau esu rašęs, kad noriu religijos mokesčio. Noras niekur nedingo, o Vidmanto Žiemelio pasiūlymas visai suintrigavo. Tiesa, jo siūlomas būdas remti religijas man ne visai priimtinas.

Pavyzdžiui, jei tokią pataisą priimtų, aš tikrai susirasčiau kam paaukoti, kad tik nekliūtų bažnyčiai. Bet čia, žinoma, aš. O kiti gali daryti kaip tinkami.

O šiaip V.Žiemelio siūlymui nepritariu dėl tam tikrų detalių, o ne dėl pačios minties, kad žmonės moka religinėms organizacijoms. Pabandysiu greit ir trumpai išdėstyti kodėl.

Žmogus, nepasirinkęs kam aukoti du procentus nuo mokesčių, gali būti netikintis. Taigi jam gali būti nepriimtina, kad pinigai keliaus į dvasininkų kišenę. Taip pat susimąsčiau kaip bus paskirstomi pinigai visoms tradicinėms religijoms. Hm… Proporcijos? Jos, manyčiau, ne visai teisingos. Aš, pavyzdžiui, krikštytas, tai turbūt patenku į tikinčių grafą? Žinoma, po naujo gyventojų surašymo gal proporcijos bus tikslesnės.

Tiesa, man nepatinka ir idėja, kad žmogus, nusprendęs neremti ko nors, turi remti religijas. Modernioje visuomenėje gal geriau būtų remti privalomai švietimą, sveikatos apsaugą ar dar ką?

Na, bet abejoju, kad siūlymas taps realia pataisa. Užtat šiokia tokia, nors ir kreiva, pradžia jau yra.

Noriu religijos mokesčio

Apie tai, kad Akmenės rajone bažnyčiai pritrūko pinigų, skaitėte, manau. Taigi šis įvykis paskatino parašyti apie naują mokestį.

Norėčiau, kad kiekvienas žmogus turėtų mokėti tam tikrą nustatytą pinigų sumą į tos konfesijos iždą, kuriai save priskiria (turi įrodančius tą dokumentus). Pavyzdžiui, katalikams, musulmonams, stačiatikiams, pagonims. O štai tie, kurie laiko save ateistais, nepriskiria jokiai religijai ir nesinaudoja jos teikiamia sušikta propaganda išmintimi, nuo tokio mokesčio atleisti.

Žinoma, kad būtum atleistas nuo mokesčio, turėtum atsiskirti nuo religijos, prie kurios prikaustė tėvai, tačiau čia kita tema.

Kodėl šis mokestis reikalingas? Įstatyme turėtų būti numatytą, kad religinės institucijos neturi teisės net prašyti pinigų iš valstybės biudžeto, nes turi nuspėjamą biudžetą iš surinktų mokesčių, ne vien aukų. Taigi negalės panaudoti tų žmonių pinigų, kurie dėl to pyksta.

Kadangi moku mokesčius, noriu, kad jie būtų naudojami mano reikmėms gerinti. Mano reikmės yra sveikatos apsauga, švietimas, teisėsauga ir pan. Bažnyčios čia nė kvapo nerasi. Juolab katalikų bažnyčios.

Žinoma, išsakęs tokią nuomonę, išgirdau, jog bažnyčia taip įgaus daugiau galių. Gal ir taip. Nepritariu, bet galimybės neatmetu.

Tinklaraštininkai, deklaruosit turtą?

Deimanto Jastramskio tekstas apie redaktorių turto deklaravimą, atkreipė dėmesį į tinklaraštininkus.

Visai pamiršau, kad ir eilinis blogas yra priskiriamas prie visuomenės informavimo priemonės.

Kitas šiuolaikinės e-visuomenės klausimas: ar reikės savo turtą deklaruoti ir tinklaraštininkams, universitetų mokslinių leidinių redaktoriams? Turbūt – taip. Nes aiškinamajame rašte numatyta, kad „gali prireikti papildomų valstybės biudžeto lėšų dėl mokesčių administravimo apimties padidėjimo“.

Juokai juokais, bet Lietuvoje niekada nežinosi, kaip išsivers koks įstatymas. Žiūrėkit, pabos kokiam seimūnui apie jį skalambijantis koksnorstinklaraštis.lt ir capt už kiau… Tfu, nedeklaruoto turto.

Gi niekada nežinai, kas užsakė pamazgų pylimą viename ar kitame tinklaraštyje. O pamazgos tikrai turi būti užsakytos, nes politikias – šviesus ir doras žmogus, kurio negalima kritikuoti. Nei laikraštyje, nei televizijoje, nei nusmurgusiame tinklaraštėlyje…

Žinoma, jei jau imtų kibti ir prie tinklaraščių – tada jau šakės. Galėtume pasiskelbti debilų kraštu.

Bet dėl visa ko būkite budrūs. Sekite naujienas, nes vieną dieną pasibels dar į jūsų duris pikti dėdės ir pasakys, kad neskaidriai gyvenate. Pajamas už užsakomuosius straipsnius slepiate…

Valstybė lygi verslui

Tėvai, auginantys mažus vaikus, gaus mažiau lėšų. Šiandien apie tai perskaičiau Delfi.lt.

Tačiau ne tai man įstrigo. Labiausiai patiko Dalios Teišerskytės išsakyta mintis :Tačiau reikia pripažinti, kad pastaruoju metu priimta daug neracionalių sprendimų. Viena to priežasčių – valstybei vadovauja žmonės, niekada neturėję savo verslo.

Tai iš dalies atitinka mano prieš tai išsakytas mintis, kad valstybę turi valdyti tie, kurie yra protingi.

Tačiau visiškai sulyginti verslą ir valstybę… Na, gal kiek per drąsu. Suprantu, kad politikė ne tai turėjo omenyje ir kalbėjo tik su finansais ir ekonomika susijusia prasme, bet vis vien.

Kita vertus, valstybė nuo įmonės skiriasi tik dydžiu ir dar tuo, kad reikia rūpintis ir tais, kurie nedirba. Pažvelkit į mūsų šalį: reklamuojasi žiniasklaidoje taip, lyg nuo to priklausytų ar pirks jų prekę (rinkiminį kabliuką), uždirbti bando visomis įmanomomis priemonėmis (atima ligos išmokas, didina mokesčius). Galų gale, net tikrieji vadovai tiek valstybėje, tiek didelėje Lietuvos įmonėje tie patys… dešimt…

Tai gal tikrai reikia surinkti 141 sėkmingiausia Lietuvos verslininką ir pasodinti prie valstybės vairo? Iš esmės juk tik pavadinimai skiriasi, o principai tie patys.

Deja, paprastai liaudžiai tai bus ne į naudą… Juk verslo savininkas visad siekia uždirbti SAU, o ne išlaikomiems darbuotojams…