Žymos archyvas: mokslas

Apie beverčius diplomus ir chaltūrą švietimo sistemoje

Praėjusią savaitę toks Justinas Butkevičius paskelbė, kad pusantrų metų nesirodydamas Alytaus profesinio rengimo centre vis vien sugebėjo gauti Smulkiojo verslo organizatoriaus diplomą.

Išskyrus kelioliką pasidalinimų Facebook’e bei straipsnį 15min.lt, reakcijos šis įvykis nesusilaukė. Nors man toks pareiškimas atrodo pakankamai skandalingas, tačiau oficialios reakcijos nepastebėjau ir iš Švietimo ir mokslo ministerijos.

Reakcijos apie chaltūrą nėra, tad bent aš pabandysiu dar atkreipti į ją dėmesį.

Europos Komisija savo rekomendacijose Lietuvai kaip vieną iš problemų išskyrė tai, kad švietimo sistema nepakankamai atitinka darbo rinką. Kitaip tariant, ruošiami ne tie, kurių reikia verslui ir rinkai.

Lietuvos verslas, ypač pramonininkai, taip pat dėl to ne kartą priekaištavo. Verslininkai skundžiasi, kad vietoj profesionalių ir savo darbą sugebančių dirbti kvalifikuotų žmonių rengiama armija vadybininkų ir teisininkų, kurių poreikis jau seniai patenkintas.

Ir kol visi mindžikuoja ir svarsto apie geresnes programas, galimą bendradarbiavimą tarp verslo ir švietimo įstaigų, viena esminių problemų toliau išlieka. Pati paprasčiausia chaltūra, kuria užsiiminėja neva tai švietimo įstaigos ir štampuoja beverčius diplomuotus specialistus.

diplomas

Štai jums ir atsakymas, kodėl dauguma mieliau pabandys įgauti vadybos specialybę kokiame universitete, nors ir žinodami, kad tokios specialybės nebereikia. Štai jums ir atsakymas, kodėl profesinio išsilavinimo kai kurie vengs iš paskutiniųjų. Nes net jei ir mokysiesi, gausi bevertį diplomą.

Ir tik todėl, kad juos kažkas atiduoda lengva ranka.

Jūs galite paklausti, ar man gaila, kad kažkas gauna diplomus net nesirodydami dėstytojams/mokytojams? Atsakysiu. Taip, man gaila. Man labai gaila, kad nesuvokiama paprasta tiesa – diplomas turėtų būti dokumentas, įrodantis, kad turi pagrindines profesijos žinias ir įgūdžius, o ne įrodymas, kad tu keletą metų buvai mokymo įstaigos sąrašuose.

Ir taip, diplomas nereiškia, kad toje srityje būsi kietu specialistu, tačiau ir vairuotojo pažymėjimas nereiškia, kad tapsi lenktynininku. Jis reiškia, kad tu supranti taisykles, sugebi laiku parodyti posūkį bei gali automobilį pastatyti stovėjimo aikštelėje, nesukeldamas Mad Max lygio chaoso.

Tą patį turėtų reikšti ir diplomas. Jis turėtų būti įrodymas, kad įgavai visas tavo studijuojamos profesijos bazines žinias, įgūdžius. Jeigu to nėra, diplomas yra bevertis ir tu toje srityje, labai galimas daiktas, taip pat esi bevertis.

Nežinau, ar pats Justinas supranta, tačiau užkabino vieną rimtesnių dalies švietimo sistemos problemų – chaltūrą, kai dirbama tik oficialiai dokumentuose, buriami rezultatai, o po to stebimasi, kodėl gavosi šnipštas.

Apie kai kuriuos profesinio rengimo centrus ir jų unikalias nuotolinio mokymosi programas girdėdavau ir iki šiol, tačiau viešintis tie žmonės nenorėdavo, nes žinojo – diplomas praras vertę, jei garsiai pasakysi, kad iš tikro tau nereikėjo mokytis.

Tačiau tikiuosi, kad tą profesinio rengimo širmą pavyks praskleisti ir staiga paaiškės, kad galbūt švietimo sistemą priartinti prie rinkos yra daug paprasčiau. Tiesiog, jeigu dėl chaltūros kai kurie* profesiniai rengimo centrai nesugeba parengti minimalių reikalavimų turinčių specialistų, tuos centrus reikia pertvarkyti arba panaikinti, o dideles lėšas ir ES paramą nukreipti į tuos, kurie gali ir nori rengti specialistus.

——————————————————————-
*pabrėžiu, kad kai kurie centrai, o ne visi

V.P.Andriukaitis geriems studentams: jauskitės skolingi valstybei


Vytenis Povilas Andriukaitis taip pat žinomas kaip privačių ligoninių nemylėtojas ir, matyt, vienas ryškiausių politikos padangės homo sovieticus sako:

Šiandien situacija paradoksali: yra savivaldybių, rajonų, kur neatvažiuoja jauni gydytojai. Dirba daug pensinio amžiaus žmonių. Akivaizdu, kad jaunimas renkasi didžiuosius miestus. Net tie, kurie mokėsi už biudžeto pinigus, nesijaučia nė kiek skolingi. Reikia pasirašyti sutartis, kad už biudžeto pinigus išmokslinti žmonės kelerius metus dirbtų kurioje nors iš anksto sutartoje vietoje. Turime turėti valstybės užsakymą, skaičiuoti darbo vietas. Galima sudaryti sąlygas rajone: būsto, mažesnes paslaugų kainas. Yra patrauklių sąlygų. Darbo vietų planavimas viešajame sektoriuje yra būtinas. Rezidentai, kiek teko kalbėti, sutinka su tokia sistema.

15min konferencijoje jis ir daugiau įdomybių prikalbėjo – paskaitykite. Bet kol kas apsistokime ties šiuo, 30 metų atgal grįžti norinčio politikėlio, minties perlu.

Jau sublizgėjęs savo požiūriu į privatų verslą, V.P.Andriukaitis svarsto, kaip reikia spręsti specialistų trūkumą (nežinau, menamą, ar tikrą) rajonuose. Aišku, reikia vadovautis jau žinoma ir istorijos patikrinta bei užgrūdinta praktika – darbo vietos paskyrimu. Tuo daiktu, apie kurį man pasakojo tėvų kartų žmonės. Apie tą patį, dėl kurio nešdavo dešras ir užsienietiškas cigaretes reikiamiems kadrams, kad tik nepaskirtų kokiame kaimelyje.

Negana to, V.P.Andriukaitis siūlo biudžeto lėšomis besimokantiems studentams paskirti darbo vietas. Tiems, kurie mokėsi geriausiai ir neprivalėjo dėl to mokėti iš savo kišenės. Tiems, kurie įdėjo daug darbo ir pastangų. Tiems, kurie yra pakankamai ambicingi ir nori pasiekti profesinių aukštumų. Taip sakant, jei kapitalistiniame pragare užaugę jaunieji gydytojai nesijaučiat dėkingi, priversim pasijausti tokiais.

Kvepia tarybine šlapenke.

Turbūt V.P.Andriukaičiui niekas nepasakė, kad laisvoje rinkoje ne visada darbuotojas kovoja dėl darbo vietos, bet ir darbovietė konkuruoja dėl specialistų. O jeigu pastaroji negali pasiūlyti to, ką siūlo didmiesčio įstaigos, gal reikia spręsti dėl jos konkurencingumo?

Bet ponas V.P.Andriukaitis, matyt, apie tai nemąsto. Jis žino greičiausią ir paprasčiausią būda, kuriuo galima sutvarkyti specialistų trūkumą. O, jei pasiseks, gal net ir emigraciją (bent jau medikų) sustabdyti.

O į žmonių lūkesčius ar norus galima ir nusispjauti.

Čia būtų galima vardinti iki uždusimo, kodėl kai kurie nenori grįžti į provincijas: nulinis kultūrinis gyvenimas, menkas laisvalaikio praleidimo būdas, draugai, likę didmiesčiuose ir pan. Bet kiekvienas gali sugalvoti savo priežastis, kodėl nori, ar nenori vykti į provinciją. Tad čia ir baigsiu.

P.S. Prašau pasidalinti šiuo tekstu su medicinos rezidentais. Aš noriu sužinoti, ar bent į vieną šis… politikas kreipėsi ir klausė, ar jie nori paskyrimo?

Lenkai nori Švietimo ministerijos. Arba kaip sužlugdyti ugdymą bei ekonomiką

Lietuvos lenkų rinkimų akciją nori švietimo portfelio. Nori ir dar kelių ministerijų, bet, spėju, tai tik politinis manevras, kad išsireikalautų tos pačios jiems reikalingiausios Švietimo ministerijos. Ir nors A.Butkevičius teigia, kad LLRA negaus švietimo ministro kėdės, man kelia nerimą vien lenkų bandymai pasiekti šią ministeriją.

Dar gerokai prieš rinkimus buvo kalbama, kad LLRA nieko daugiau nereikia, tik švietimo sistemos valdymo. Šitie – atleiskite už išsireiškimą – politiniai prostitutai pasirengę siekti valdžios ir leistis į įvairias derybas dėl labai paprastos ir siauros sferos – tautinių mažumų švietimo.

Žinoma, jie tam turi teisę, tačiau pasižiūrėkime, ką tokių veikėjų pasirodymas Švietimo ministerijoje reikštų Lietuvos ekonomikai.

Taigi, skaitome jų programą:

Šiuo metu Švietimo ir mokslo ministerija – tai viena blogiausiai valdomų ministerijų, kuri dėl savo neapgalvotų sprendimų sukėlė didelį šalies visuomenės nepasitenkinimą. Aukštojo mokslo reformą Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucine. Panašiai gali nutikti ir su švietimo reforma, kadangi jos kryptis pažeidžia tiek mokytojų, tiek mokinių ir jų tėvų teises. Privalome padaryti viską, kad užkirstume kelią gerai veikiančios Lietuvos švietimo sistemos žlugdymui. Turime išsaugoti vidurines, kaimo mokyklas, tradicinį tautinių mažumų švietimo modelį, sėkmingai veikiantį visus 22-ejus Lietuvos Respublikos nepriklausomybės metus. Taipogi negalime pamiršti, kad gera švietimo sistema, aukštas išsilavinusių piliečių procentas turi įtakos investicijų didinimui ir ūkio vystymui. Iki šiol turbūt vienintelėje srityje – gyventojų išsilavinimo srityje – nenusileidome Europos Sąjungos vidurkiui, netgi lenkėme kai kurias Vakarų šalis. Todėl turime priešintis dabartinės ministerijos vykdomoms pseudoreformoms ir išsaugoti gerai veikiančią švietimo sistemą. O pradėti reikėtų atsisakant „mokinio krepšelio“ finansavimo principo.

Pažymėjau keletą man labiau įstrigusių vietų.

Švietimo sistema tikrai nėra tobula. Ir ją reikia tobulinti. Tačiau tobulinti, o ne kaip šie – vėl pasikartosiu – politiniai prostitutai siūlo: grįžimą atgal, sustabarėjimą ir, mano nuomone, ekonomikos žlugdymą. Manau, tokios jų mintys apie švietimą išreiškiamos todėl, kad jie paprasčiausiai galėtų turėti tokią tautinių mažumų švietimo sistemą, kokia buvo prieš keletą metų.

Tuo tarpu švietimo sistemai reikia žengti į priekį, o ne stovėti vietoje. Dar prieš Seimo rinkimus Lietuvos pramonininkų konfederacija išsakė nuomonę, kad reikia keisti švietimo sistemą Lietuvoje, kadangi dešimtokai realiai sprendžia kokia bus darbo rinka ateityje. O sprendžia paprastai – neretai rinkdamiesi lengvesnius socialinius mokslus ir dėl to vėliau užplūsdami darbo rinkoje nereikalingų specialistų suolus universitetuose. O darbdaviai išsižioję laukia „tiksliukų“… Šią situaciją reikia keisti. Deją, aš nežinau kaip. Tačiau, dar didesnis DEJA, nežino ir LLRA, siūlydami grįžti atgal.

Tad, mano nuomone, siūlydami grąžinti senąją švietimo sistemą, jie tuo pačiu kenkia darbo rinkai ir ekonomikai.

Tiesa, LLRA neklysta, kad išsilavinusių žmonių skaičius daro įtaką šalies ūkiui ir investicijų skaičiui. Tačiau turi būti ir tikslingas išsilavinimas, nes krūva teisininkų ir įvairaus plauko vadybininkų šalies ekonomika remtis negali. Tad galime lenkti ką tik norime, jei neturime mums reikalingų specialistų. Tačiau tai jau kita tema.

Šiame tekste vartodamas žodį „lenkai“ turiu omenyje LLRA. Ir nepripažinsiu jokių priekaištų, kad puolu tautines mažumas. Aš puolu šią partiją, kuri, mano nuomone, yra pasirįžusi dėl savo interesų griauti kitų interesus.

Krikščioniškos vertybės jau ir pasaulietinėse mokyklose

Atrodo, kad įvairaus plauko davatkoms norintys įsiteikti politikieriai sėdi ne tik Seime. Skeptikas atkreipė dėmesį, kad Pasvalio vietos vadukai taip pat nusprendė prisigerinti, porindami bereikšmius žodžius apie krikščioniškas vertybes, kurių turi laikytis mokyklų vadovai.

Jau rašiau krikščioniškas vertybes nacionalinio saugumo popierėliuose. Atrodo, kad šis daiktas suveikė kaip pirmoji domino kaladėlė ir tuoj visi ims kišti sunkiai apibrėžiamą terminą į kiekvieną dokumentą.

Pasaulietinės mokyklos vadovas turi vadovautis krikščioniškomis vertybėmis. Įdomu, jeigu mokyklos vadovas gyvena nesusituokęs, turi nesantuokinį vaiką, yra išsiskiręs arba žydas, ateistas ar dar koks nors, neįsipaišantis į krikščionišką dorą ir moralę, tai jis po tokio dokumento paskelbimo nebegali vadovauti mokyklai?

Pasakysite, kad pritempinėju. Tačiau, mielieji, nepamirškit, kad visokių davatkų ir klierikalų įsikibimas į šią neapibrėžtą sąvoką tikrai gali patampyti nervus mokyklų vadovams.

Bereika to, kad įvestume kursą, kaip dievas Ievą ir Adomą sukūrė. O visas mokslines teorijas spirtume lauk.

Aš tai laukiu, kol galų gale bus liepta krikščioniškomis vertybėmis vadovautis ir kitų profesijų atstovus.

Teisėjams nebereiks dirbti (neteisk, nes pats būsi teisiamas), telekomunikacijų kompanijos nebeskambinės, siūlydamos pereiti į jų firmą (negeisk svetimo turto) ir pan.

Ar jūs suprantat, kad čia yra briedas totalus?

Prašau blogerių pagalbos

BLOGERIAI. Prašau jūsų pagalbos. Nufotografuokite savo rašymo vietą: apmusijusį valgomojo stalą su senučiu stacionariu kompu, išblizgintą darbovietės raudonmedžio stalą su prabangiu laptopu, nutrintus džinsus su ant kelių padėtu kompiuteriu – tiesiog vietą, kurioje būdami, jūs rašote savo tinklaraščių įrašus.

Panaudosiu šias nuotraukas savo bakalaurinio darbo kūrybinėje dalyje. Pažadu, parašysiu kiekvieno jūsų autorystę prie foto.
Paštas: aketlerius[]gmail.com arba info[]komjaunimas.lt