Panaudosiu šias nuotraukas savo bakalaurinio darbo kūrybinėje dalyje. Pažadu, parašysiu kiekvieno jūsų autorystę prie foto.
Paštas: aketlerius[]gmail.com arba info[]komjaunimas.lt

Šiek tiek pavyzdžių iš gyvenimo. Turiu bičiulį, kuris puikiai išmano savo darbą (praktinis užsiėmimas) susijusį su augalais. Taip pat daug domisi istorija (teorinis). Tačiau kai kyla elementarių sunkumų, susijusių su jam neįdomiomis sritimis, tuoj pat kratosi prievolės tai mokytis. Vis dar nežinau, ar jis išmoko tokius paprastus darbus kaip parsisiųsti reikiamą programą, filmą, muziką. Berods, jau žino kur įpilti tepalus (nors galiu sumeluoti). Bet koks priekaištas, kad geriau pats išmoktum ir visiems būtų lengviau, jis atsako, kad jam tiesiog neįdomu, todėl “nelenda į galvą”.

Asmeniškai manau, kad tai paprasčiausias išankstinis nusistatymas. Galiu palyginti tik su savo patirtimi. Nors man neįdomūs automobiliai, tėvuko pamokytas žinau kaip pakeisti granatą (ar tai lietuviškas pavadinimas?). Žinoma, būdamas toliau nuo jo garažo, nieko nekeisčiau pats, nes tiesiog neturiu reikiamų įrankių, tačiau nesipurtau naujų žinių. Net jei jų man niekada neprireiks.

Žinoma, netikiu, kad gali tapti visų galų meistru. Įsivaizduoju, kad gali tapti specialistu vienos srities ir dar neblogu žinovu kokių dviejų papildomų. Tačiau turėti menką supratimą gali apie daug didesnį skaičių dalykų. Vat, man visiškai neįdomu, kas vyksta šou padangėje, bet nevengiu įsiminti tam tikru laiku “ant bangos” esančias garsenybes/įžimybes.

Žinoma, kiekvienam dalykui imlumas, matyt, priklauso nuo jau turimos patirties, žinių bei paprasčiausių sugebėjimų. Jei neduota klausa, tai ir neišmoksiu praktiškai pritaikyti teorinių muzikos žinių.

Taipogi tai nereiškia, kad reikia apsikrauti visa įmanoma literatūra apie viską ir bandyti išmokti tiek apie Antikos literatūrą, tiek apie branduolinę fiziką. Tačiau kai atsiranda galimybė išmokti ką nors naujo, nebūtina gi spjauti ir sakyti, kad aš ta sritimi nesidomiu, man per sunku. Čia labai tinka posakis ką išmoksi ant pečių nenešiosi, nešiosi tuos, kurie neišmoko.

P.S. Tikiuosi mano aprašytas žmogus per daug neįsižeis.

Prieš Tarptautinę studentų dieną kilo sujudimas dėl Vyriausybės svarstymo apmokestinti studentus Privalomuoju sveikatos draudimu (PSD). Baisus nepasitenkinimas. Bet pagalvokit, ką daryti Vyriausybei, kai tų studentų priviso kaip lašišos ikrų po neršto? Pora šimtų teisininkų viename kurse. Ir tai vien Vilniaus universitete. O kiek vadybininkų? Irgi panašiai. Kasmet į darbo rinką paleidžiame diplomuotų specialistų, kurių niekas nenori ir kurių niekam nereikia. Nes jų tiesiog per daug. Tad nenustebkime, kai Vyriausybė nori apmokestinti kai kuriuos studentus PSD.

Tačiau nenoriu nagrinėti valdžios minčių, noriu pamąstyti, kas kaltas, kad universitetuose yra per daug studentų.

Jūs, mielieji studentai, nekalti ir kaltinti jūsų niekad nedrįsiu. Juk yra laisva vieta, ir jūs bandote patekti. O ar diplomas jums pravers – nesvarbu. Svarbu jį turėsite, nes Lietuvoje reikia įstoti. Ir dar geriau, jei specialybės pavadinimas skamba labai rimtai, kad galėtumėte pasakoti, kaip nagrinėjate svarbius ir šiuolaikiškus mokslus, o paklausti, ką galėsite veikti po studijų, atsakysite, kad viską. Nors iš tikro daliai jūsų diplomas bus reikalingas tik tam, kad kada nors išsitrauktumėte jį parodyti vaikams arba įsirašytumėte į CV, kai darbinsitės nė kiek su specialybe nesusijusioje vietoje.

Universitetai – mūsų nuostabiosios neršyklos, kuriose prioritetas visų pirma turėtų būti mokslinis darbas, o ne milžiniško studentų kiekio mokymas, žinoma, irgi nėra kalti. Juk negalima atsisakyti nė vieno studento, nes galbūt jis patobulės. Ir nors įstojo, kaip kad prieš porą metų pavadino VU rektorius Benediktas Juodka, „dundukas paskutinis“, mažiau studentų priimti negalima. Nes mūsų valstybėje daug geriau sėdėti Darbo biržoje su universiteto diplomu
negu susirasti darbą, turint kolegijoje įgytą specialybę. Jei būtume lašišos, mums galiotų paprasta taisyklė – kuo daugiau išnerš, tuo daugiau šansų, kad išgyvensim. Žmonių pasaulyje – kuo daugiau vienodų specialistų, tuo mažiau jie vertingi.

Matau dvi išeitis. Pimoji – mažinti universitetų skaičių. Tiesa, naivu manyti, kad prasidėjusios švietimo reformos bent kiek aktyviau imsis normalaus universitetų naikinimo. Per daug triukšmo, per daug įtakingų žmonių. Per silpnas stuburas palikti tik kelis, verčiausius dėmesio. Kita gi – be gailesčio naikinti vietas universitetuose. Taip, priimti mažiau studentų reiškia įsileisti mažiau pinigų, nes studijų krepšeliai valdo. Tačiau, vėl paklausiu aš, ar reikia tiek studentų, jei po to jų diplomai ir pseudožinios tiesiog nereikalingi?

Bet nebūsiu visiškas niurzga ir pasakysiu, kad matau teigiamų dalykų kai kuriuose universitetuose. Tai gan aukštas minimalus balas stojantiesiems. Jei jau studentai tiesiog neršiami, tai bent kokybiškesni.

Ir taip, aš žinau, kad už tokias eretiškas mintis turiu būti sudegintas ant laužo, nes pats priklausau tiems išnerštiesiems.

Svarstoma daugiau dalykų dėstyti lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose. Pagaliau, sakyčiau.

Būkit malonūs ir dėstykite kuo daugiau: istoriją, matematiką, geografiją, biologiją ir visa kita. Gyveni Lietuvoje ir kalbėti, skaityti, rašyti mokykis lietuviškai.

Ir tai ne nacionalisto riksmas. Ne. Tiesiog tau, mielasai, bus paprasčiau gyventi, jei ruošiesi įsilieti į darbo rinką. Ar dirbsi aptarnavimo sferoje, ar slėpsiesi už kompiuterio kokiame ofise. Gal pramokęs geriau kalbą, labiau gerbsi ir šalį, kurioje gyveni.

Taip, žiūriu labai siaurai, tačiau sutikite, kad esate konkurencingesni darbo rinkoje, jei mokate ne tik lenkų/rusų ir anglų, bet ir lietuvių. Gal truputį pamirškite savo nuostabias tėvynes (nors pilietybę turit dažnokai Lietuvos) ir prisiminkite, kur gyvenate.

O jei po mokslų svajojate išvykti į tas artimesnes jūsų širdžiai šalis ir manote, kad lietuvių jums nereikalinga – klystate. Toje šalyje būsit pranašesni, nes mokėsite dar vieną kalbą.

O ka jau kalbėti, kiek cigarečių galėsite susirinkti gatvėje, kai paprašysit ne rusiškai, o lietuviškai.

Vieni privalumai. Tad gal malonėkite daugiau pasimokyti mokykloje tos kalbos, kuri vartojama jūsų gyvenamoje šalyje? Juk neprašau, kad kalbėtumėte ja namie.

Gyvename kaip ponai

Tokiais žodžiais apibūdinčiau savo dviejų kambarių butą, kuriame gyvenu su mergina iš Maskvos. Šiaip visada bendrabučiuose gyvena tos pačios lyties atstovai, bet man kažkaip pasisekė.

Didžiulė virtuvė, du erdvūs kambariai, tvarkinga vonia, koridoriukas ir dar net nedidelis jaukus balkonas – atrodytų, Lietuvoj studentai taip gyvena tik Mykolo Romerio universiteto bendrabučiuose. O čia, Suomijoje, – tai mažiausia, ką gali pasiūlyti universitetas.

Jyväskylä’os miesto dydis kaip Šiaulių, čia yra du universitetai, kitos mokyklos. Bendrabučio prašyti gali tiek užsienio, tiek vietos studentai. Mieste yra keli studentų miesteliai, tačiau mes galėjome rinktis tik iš dviejų. Vienas miestelis arčiau centro, ten pastatai aukštesni, tačiau kambariai – mažesni ir, sakyčiau, labiau nudrengti, bet ten daugiau veiklos studentams – dideli aptvarai dviračiams palikti, sporto aikštelės ir kt. Ten, kur aš gyvenu, – maždaug 4-5 kilometrai iki centro, aplinkui trijų ir šešių aukštų pastatus – pušynėliai, kalniukai, ežerai. Kaip juokavo mano „sugyventinė“ iš Maskvos: „gyvenam kaip sanatorijoj“.

Kai atvykau į savo apartamentus, virtuvėje nebuvo stalo, kėdžių, mano kambaryje – rašomojo stalo ir fotelio, tačiau iškart pranešus administracijai, kad kažko trūksta ar kažkas ne taip, jie per labai trumpą laiką viską pristato į namus – taigi dabar mano kambarys apstatytas naujutėlaičiais baldais, jie man per mėnesį atsieina 10 eurų. Dar beveik 200 eurų per mėnesį moku už buto nuomą. Ačiū mentorėms, kad atvykus neteko miegoti be pagalvės ir antklodės, mat jos tai paėmė taip pat iš administracijos. Vadinamasis „survival kit“, kuriame – patalynė, lėkštė, dubuo, puodelis ir stalo įrankiai, atsiėjo dar 60 eurų. Viską sudėjus, suma lietuvio kišenei nemaža. Tiesa, už „survival kit“ prieš išvykstant atgausiu 40 eurų!

Kiti pasakojimai – artimiausiu metu.