Žymos archyvas: nusikaltimai ir nelaimės

Manipuliacijos tragiškais įvykiais

Norvegijoje įvykusios žudynės sukėlė ne tik visuotinį tokio teroro akto pasmerkimą, bet ir skirtingų politinių (arba politiškai idėjiškų judėjimų) subruzdimą. Kadangi Andersas Behringas Breivikas suprantamai ir tiesiai neatskleidžia motyvų (juos žada išdėstyti teisme), kiekvienas bent kiek suinteresuotas žmogus bando tempti įvykius sau naudinga tėkme.

Skirtingos versijos, žinoma, sveikas dalykas, tačiau kurį laiką stebėjęs skirtinguose puslapiuose teikiamą skirtingą informaciją, pradėjau kiek piktai žvelgti į įvairius sąmokslo teorijos variantus.

Šiuo metu (kol rašau tekstą) žiniasklaidoje populiariausia versija yra ta, kad Andersas Behringas Breivikas yra antimusulmoniškų pažiūrų, savei laiko „grynu“ norvegu (supraskite, neonacis, arijas ar kažkas tokio). Tai, žinoma, nė velnio nepaaiškina, kodėl jis ėmėsi žudyti savus. Kai kurių internautų pastebėjimu, toks „grynas“ norvegas vargu ar imtųsi žudyti tokius pat grynus šalies gyventojus. Tačiau bandymas jį paversti neonaciu yra tam tikra prasme ir protingas politinis ėjimas. Europoje nacionalistiniai judėjimai kelia galvą dėl besimaišančių kultūrų, todėl tokio judėjimo susiejimas su teroristiniu išpuoliu gali būti labai geras būdas atitraukti kai kuriuos nuo tokių pažiūrų. Kadangi ta visuomenės dalis, kuri kol kas neturi aiškių idėjų, gali būti labai paveiki. Žinoma, tai tik svarstymas, o ne faktas.

Žinoma, patriotinių, nacionalistinių ar kaip juos bepavadinsi, pažiūrų žmonės turi ir savo versiją. Kuri, beje, iš pirmo žvilgsnio neatrodo visiška nesąmonė, nors realiai jokių motyvų neatskleidžia. Patriotai.lt galima rasti versiją, kad šis žmogus žudynes sukėlė dėl Izraelio gerovės. Tai lyg ir patvirtina jo antimusulmoniškas pažiūras. Bet tuo pačiu dar labiau sujaukia priežastis, kodėl buvo žudoma.

Iš dangaus nukrito ir teiginys „gėjų mylėtojas“. Pastarasis lyg ir nesisieja nei su judėjų myėjimu, nei su neonacizmu. Gal galima „pritempti“ prie teiginio antimusulmoniškumo. Tačiau tai irgi tik pritempinėjimas.

Taip pat kalbos netyla ir dėl masonų ložės. Dėl pastarosios nelabai galiu ką ir pasakyti. Net jei jis priklausė, kiek žinau, masonai patys juodo darbo (sąmokslo teoretikų įsitikinimu) nedarydavo.

Apskritai, jeigu Andersas Behringas Breivikas norėtų tapti legenda arba bent jau kurį laiką pabūti įžimybę, turėtų taip ir neatskleisti savo motyvų. Tada jį dar ilgą laiką įvairūs judėjimai stumdys pirmyn ir atgal, bandydami įrodyti, kad čia vienų ar kitų, „bet ne jų judėjimo“ sąmokslas.

P.S. Ar tik man pasirodė, kad dėl teroro visiškai Lietuvos žiniasklaida pamiršo kalbėti apie JAV finansines problemas?

Prasidės gotų medžioklė?

Delfyje pasirodė tekstas apie tai, kad nereikia kaltinti gotų subkultūros dėl įvykusių žudynių.

Ne šiaip, matyt, toks tekstas pasirodė. Suprato autorius, kad kaltų liaudis gi tikrai ieškos ir tai parodė ne tokios ir senos patirtys. Buvo įvykiai, kad nusižudė keletas paauglių merginų prieš keletą metų. Šoko nuo tiltų, iš balkonų. Jos priklausė, berods, Emo judėjimui. O gal gotės. Detalių nepamenu. Tačiau pamenu keletos publicistinių laidų seriją apie „keistus paauglių judėjimus“. Vos ne sektas, masines psichozes. Tėvai, saugokit vaikus, nes ir jie seks tokiu pačiu keliu. Ar daug pasekė? Kelios draugės supsichavo ir baigėsi.

Žinoma, žmonių, nesusiduriančių ir nesidominčių subkultūromis, reakcija buvo tokia, kokios ir reikia tikėtis. Ėmė pirštais badyt ir šnibždėtis. Tiesa, neteko girdėti, kad kas būtų pradėję kryžiaus žygius. Tačiau visko galima tikėtis.

Juokais paskaičiau komentarus ir štai, dalis lietuvaičių jau kudakuoja, kad judėjimas nesveikas ir reikia kaili vaikams lupti, jei šie prisidės prie tokių subkultūrų. Žodžiu, avies bandos sindromas. Su tokiais argumentais kaip „jei juoda – tai blogai“.

Tačiau tokius liaudies svarstymus būtent ir iššaukia žiniasklaidos elgesys: socialiniuose tinklapiuose talpinamų nuotraukų aprašymas, pabrėžimas nereikšmingos detalės, kokios nors citatos sureikšminimas. (Aš per sesiją dažnai parašau, kad noriu mirti arba kad kas mane nušautų. Manot, tikrai tuo esu įsitikinęs?)

Žinoma, žiniasklaida nekalba, kad skustomis galvomis berniukai dažniau duoda galvon, nes tokie neįdomūs – įprasti. O štai juodi žudikai – jau kaip iš siaubo filmo.

Na, aš siūlau nepamest galvos ir nepasiduot manipuliacijoms. Paauglys naktį galvos jums nenukirs, jeigu ir apsirėdys juodai.

Ribojam žodžio laisvę?

Delfi. lt skelbia, kad prigauta valstybinės lietuvių kalbos komisijos skyriaus vedėja.

Štai vienas tos moters komentarų:

Jei kažkoks pramoginės laidos vedėjas gali ne tik pats įsitrinti į Seimą, bet atsivesti įkandin dar keliolika klounų ir mergšių, kurių žodynas – padugnių žargonas ir keliasdešimt lietuviškų žodžių, vadinasi, mums visiems galas. Kas, mano gentainiai, jums patinka? Uspaskichas ir Šedžius. Kodėl? Todėl, kad visi jūs esate nevykėliai ir svajojate apie tokį pat stebuklingą praturtėjimą, koks aplankė Šedžių („pirmą milijoną susikroviau iš sagų”) ir Uspaskicho („buvau suvirintojas”). Vargas tau, Lietuva..

Mano menku supratimu, negalima už tokius komentarus nei peikti, nei dar kaip nors kabinėtis prie žmogaus, nesvarbu kokias pareigas jis užima.

Stiprokai išsakyta nuomonė, tikrai epitetų nevengta, tačiau neįžiūriu nieko, ko tikrai negalima skelbti. Keiksmų neradau. Galime tik pasiginčyti dėl išgalvotų faktų.

Kai kuriuose tekstuose tinklaraščiuose (pavyzdžiui, pas Buržujų), rastume stipresnių žodelių ir daug vulgaresnių epitetų. Tai kaip vertinti tokios komentatorės paviešinimą ir planus bausti? Žodžio laisvės ribojimu?

PAPILDYMAS. Sukūriau diskusiją ir FB puslapyje.

Erasmus Suomijoje: cirkai su dviračiais

Kasdien pėdinti į universitetą 5 kilometrus – ne juokas, o jei važiuoji autobusu jau ir verkt norisi, mat už vieną įsėdimą reikia mokėti 3 eurus. Sakom, gal mėnesinį bilietą apsimoka pirkti. Kiek? 45 eurai? Ne. Tai ką daryti? Pigiausias variantas – pirkti dviratį. Čia turbūt nėra žmogaus, kuris jo neturėtų, o ir dviračių eismo kultūra aukščiausio lygio – gali važiuoti vidury kelio, niekas niekada nepapypsins, be to, ir takų dviračiams čia pilna.

Visa mūsų mentorių grupė (apie 15 žmonių) užsukame į mažą dviračių parduotuvėlę. Trys juodaodžiai meistrai pluša išsijuosę. Klausiame, ar turi dviračių parduoti. Sako, turi, tik juos reikia pataisyti. Aišku, galėjome pirkti ir naują, bet mums – per brangu. Iš krūvos aplūžusių ir apgedusių dviračių kiekvienas išsirenkame po vieną, sutariame kainą, laiką, kada galime atsiimti, nes tą pačią dieną meistrai tikrai nespės visų suremontuoti, juolab kad pro duris įžengė dar viena grupė Erasmus studentų, taip pat panorusių įsigyti dviračių.

Po to parpėdiname 5 kilometrus namo, rytą – vėl į centrą. Po paskaitų, kaip ir sutarėme, užsukame atsiimti savo dviračių – iš 15 mums skirtų pataisyti turbūt buvo tik du. Ne, tikrai vėl penkių kilometrų pėdinti nesinori – reikia kažkaip „prasisukti“. Dalis mūsiškių susinervinę išpėdino namo, dalis liko. Gražiuoju pavyko susitarti, kad už kelių valandų, mums čia grįžus, rasime savo dviračius tokius, kad galėsime važiuoti namo. Ačiū Dievui, taip ir buvo. Šis nuostabus išradimas, vadinamas dviračiu, – dar 85 eurai.

Mano dviratis buvo toks senas, bet riedėjo gerai. Bėda buvo viena – strigo užrakto spynelė, tad kartais jo tiesiog nerakindavau. Nerakindavau tol, kol nebeturėjau ko rakinti – taip, vieną penktadienio vakarą, kol su draugais šokau klube, kažkas sėdo ant mano balto „žirgo“ ir laimingas nurūko. Grįžęs ir pamatęs, kad nebėra mano dviračio, labai susinervinau, bet nesutrikau ir pasakiau sau: „Jau pėstute 5 kilometrų tikrai neisiu, reikia kažką daryti!” Bravo – parkingo vietoje radau vieną aštuoniolikos bėgių apynaujį dviratį pustuštėmis padangomis, paklibinau – neužrakintas. Ką jau darysi… Lietuvis… Laimei, nuostolio patyriau nedaug – reikėjo nusipirkti tik vidinę padangą už 5 eurus ir ją pasikeisti pačiam.

O prieš važiuodamas į Suomiją maniau, kad čia niekas nieko nevagia…

Skaitot Blogorama.lt – žudot tinklaraščius

Kadangi Blogorama.lt pyzdina neatsiklaususi savinasi ir mano turinį, tai čia įrašiukas specialiai šiam tinklalapiui.

Atvirai pasakysiu – neprieštarauju, jog mano tekstai dedami pilni, nors niekas to neatsiklausė. Tačiau nepatinka pati idėja, kad aš prarandu ryšį su savo skaitytojais.

Kalbu ne apie lankomumą, o apie komentarus, kurie ir šiaip pas mane nėra gausūs. Be komentarų motyvacija rašyti dažniausiai krenta, o, mano supratimu, niekas neis į teksto autoriaus tinklaraštį ir Blogorama.lt.

Tad, realiai, toks generatorius pjauna šaką, ant kurios sėdi. Nekalbėsiu apie principus, turinio vagystes ir panašiai. Kadangi gajus požiūris, jog informacija, paskelbta internete, visų nuosavybė.

Tačiau pasiūlyčiau Blogorama.lt administratoriui (kontaktų neradau) rasti kompromisą. Mano atveju noras yra tik vienas: jei žmogus spaudžia „komentuoti“, patenka į mano puslapį ir pas mane komentuoja. O ne mano miniatiūrinį tekstuką po įrašų, kad kažkur tai yra komentarai. Žodžiu, darykit patys išvadas.

Gal tada ir avis sveika ir vilkas sotus bus?