Žymos archyvas: pasaulis

Urugvajaus valdžia prekiaus „žole“

Urugvajaus valdžia nusprendė prekiauti marihuana. Šiuo siūlymu tikimąsi atimti iš nusikalstamų grupuočių dalį pelno.

Niekada iki galo nesupratau posakio „ugnį gesink ugnimi“. Dabar, atrodo, pradedu suvokti jo esmę. Sąlyginai nedidelės valstybės valdžia nusprendė, kad vietoj to, jog aukotų pinigus kovai su narkotikų vartojimu ir jų platintojais, tiesiog taps monopoliu, kuris vienintelis gali pardavinėti žolę.

Žinoma, Pietų Amerika, turi nemažai skaudžios patirties, kovojant su narkotikų karteliais. Kai kuriose šalyse gaujos atvirai žudo policininkus ir kitaip kovoja su valdžios institucijomis. Krūvą pinigų gaunantys narkobosai gali sau leisti ir ginkluotę ir samdinių būrius. Taigi, nereiktų stebėtis, kad Urugvajaus valdžia nusprendė prekiauti žole.

Gauti pinigai ne tik turėtų atimti dalį pelno iš augančio narkotikų verslo šalyje, bet ir susilpninti narkotikų dilerių galią. Taip pat, žinoma, papildyti biudžetą.

Šalyje nėra draudžiama turėti marihuanos savoms reikmėms, todėl šis valdžios sprendimas neturėtų būti toks šokiruojantis. Man jis, beje, atrodo netgi labai logiškas. Juolab, kitos P.Amerikos šalys taip ir nepasistūmėjo kovoje su karteliais.

Jeigu Urugvajaus parlamentas patvirtins šį siūlymą, gal išvysime realų ir veiksmingą būda, kovojant su narkobosais?

Pseudogalinga Š.Korėjos kariuomenė

Šiaurės Korėja svaidosi pareiškimais, kad jų ginkluotė velniškai moderni. Ir, be abejo, gali nušluoti JAV. Komiškai viso to kontekste atrodo spėlionės, kad Š.Korėjos raketos – butaforijos.

Dar pridėkime tai, kad neseniai vykęs raketos bandymas nenusisekė ir turėsime visą fiasko puokštę. Iš pažiūros, tiesiog branduolinė nevykėlė, o ne rimta grėsmė. Bet toks svaidymasis atominiais grasinimais – sistemingas.

Nors spėlionės apie raketų pajėgumus įvairios – branduolinis baubas nesitraukia ir nors vienos šiauriečių raketos atrodo butaforinės, o kitos – tiesiog krenta į vandenį, artimiausios valstybės negali būti ramios. Labai norint, užtaisą ir su katapulta per sieną galima švystelti.

Atrodo, kad panašaus lygmens ginkluote šiauriečiai ir yra ginkluoti. Daily North Korea pasiekė gandai apie 2010 metais pasienyje įvykusį apsišaudymą tarp šiauriečių ir pietiečių. Nors tada, oficialiais duomenimis, Š.Korėjos kariai nenukentėjo, o du P.Korėjos kariai ir dar du civiliai žuvo, šaltiniai tvirtina kiek kitaip. Nors oficialių duomenų šiuo metu gauti neįmanoma, spėjama, kad konflikto metu žuvo 10 Š.Korėjos karių ir dar 30 buvo sužeista. O patys kariai išsigando, nes „pietiečiai smogė tiksliai į vietas, iš kurių buvo paleidinėjamos raketos“. Kitaip tariant, aukšto lygio ginkluotė, apie kurią kalba šiauriečiai – totalitarinio režimo kariuomenei yra nepasiekiama svajonė. Priešingai nei pietiečiams.

Tiesa, jie vis dar turi milijoninę kariuomenę, o tai – didžiulė jėga. Tačiau, jei tikėsime pabėgėlių iš Š.Korėjos pasakojimais, didžioji dalis kariuomenės neturi net elementarių daiktų – pavyzdžiui, kojinių. Taip pat sotaus maisto davinio ir bent minimalaus akstino kovoti (vėlgi, žinia apie pietiečių ginkluotės modernumą pasklido tarp karių). Pridėkime prie šios lygties menamus priešininkus, kurie turi modernius ginklus, pakankamai maisto ir jaučia užnugarį iš JAV… Lygties atsakymas gali pasirodyti ne toks ir aiškus, ns dideli skaičiai šiuo atveju gali tapti bereikšmiai.

Kokia viso to išvada? Šiauriečių vadai nėra kvaili. Jie puikiai suvokia, kad vienintelis koziris ir užsieniečių sulaikymas nuo per didelio kišimosi į šalies vidų – tariama ar tikra branduolinės ginkluotės grėsmė. Nesenas JAV ir Š.Korėjos susitarimas dėl branduolinės programos stabdymo už paramą maistu, dabar atrodo kaip Kim Jong Uno eksperimentas. Ar pradės aplinkinės šalys spausti šiauriečius, jeigu šie pažadės nebemosuoti branduoliniais užtaisais. Atrodo, rezultatai nepatiko, todėl Š.Korėja grįžo prie senų įpročių.

Pseudogalinga Š.Korėjos kariuomenė, greičiausiai nesugebėtų atsilaikyti prieš didesnį išorinių jėgų spaudimą. Galbūt pakaktų net ne karinio, o diplomatinio spaudimo. Todėl valstybė, norėdama išlikti, kaip ją pravardžiuoja kai kurie JAV atstovai, Sopranų valstybe (plačiau apie šį pavadinimą kitą kartą), privalo įsikąsti savo branduolinės programos. Neaišku, ar ji tikrai pavojinga, kaip stipriai pakenktų aplinkinėms valstybėms ir ar bent kaip nors sugebėtų sudrebinti JAV. Tačiau tai vienintelis šiaudas, kuris šiuo metu apsaugo Kim’ų dinastiją nuo aplinkinio pasaulio įkyraus kišimosi.

Jeigu jums patiko šis tekstas, įvertinkite tinklaraštį ir atiduokite savo balsą Komjaunimui Login.lt rinkimuose.

Delfi.lt sveikintina iniciatyva

Kai Delfi.lt paskelbė, kad startuoja lenkiškas portalo variantas, pamaniau – „o koks protingas žingsnis“. Ir sveikintinas.

Tuoj čia prisiskaičiau komentarų ir šiaip nuomonių, kad lenkai delfį nusipirko, parsidavė tautos priešams ir kitokių idiotiškų nuomonių. Na, galit kalbėt, ką norit, bet aš įžvelgiu pavyzdį, kai pelno siekimas ir verslo plėtimas pasitarnauja valstybei.

Konkrečiai šiuo atveju nauda didelė. Verslas aiškiai parodo, kad lenkiškai kalbantys žmonės nėra atstumtieji. Jie reikalingi, į juos taip pat žvelgiama, jiems daroma ir siekiama jų palankumo.

Taip pat viena, kai apie Lietuvą ir mažumų padėtį joje pranešinėja lenkiški dienraščiai, kurie gali būti (bet gali ir nebūti – čia tik prielaida) iškraipo, o gal tendencingai praneša naujienas. Ir visai kas kita, kai naujienas ta pačia kalba pateikia lietuviškas portalas.

Galbūt bus galima tikėtis, kad Lenkiją pasieks ne tik tokios naujienos, kaip priverstinai integruojami ir skriaudžiami Lietuvos piliečiai, kalbantys kita kalba. Gal pasieks ir teigiamos naujienos, žinutės apie tai, ką naudingo suteikė šalis.

Nesu naivus. Kvailų nesutarimų keletas straipsnių nepakeis. Tačiau pradžia yra ir tai sveikintina.

Deja, lenkiškai kol kas dar neskaitau. Negalėsiu patikrinti savo prielaidos. Bet iš lenkiškai mokančių mielai norėčiau išgirsti apie situaciją.

Ginklai už maistą

Badas arba jo baimė daro savo. Bent iš pirmo žvilgsnio. Ilgą laiką buvusi nepajudinama, Š.Korėja prakalbo apie branduolinės programos stabdymą. Neaišku, ar tai kova su slepiamu tikru badu, ar naujo lyderio Kim Jong Uno bandymas užkirsti kelią maisto nepritekliui, kol dar nespėjo įleisti šaknų į savo sostą. Tačiau gandai perša išvadas: jau kurį laiką ryžių kainos Š.Korėjoje po truputį kilo, o neseniai žmonėms suteikta galimybė už toną ryžių išvykti pasisvečiuoti į Kiniją.

Tie kas nežino, šios šalies žmonės jau seniai kenčia nepriteklių. Ir ne šiaip nepriteklių. Kaip savo atsiminimus knygoje „Neturime ko pavydėti. Šiaurės Korėjos kasdienybė“ pasakojo viena pabėgėlė iš šios šalies – didžiausias šokas jai buvo tas, kad pasprukusi Kinijon vieno namo kieme ji pamatė dubenėlį baltų ryžių su mėsos gabaliukais, padėtą ant žemės. Tik vėliau moteris suprato, kad Kinijoje šunys ėda geriau negu maitinasi šiaurės korėjiečiai.

Pakankamai vaizdus apibūdinimas. Tačiau badas paliko pėdsakus ne tik sąmonėje, ar ekosistemoje (apie 1996 m. Š.Korėjoje visiškai išnyko varlių populiacija, kurios buvo tiesiog suvalgytos). Akivaizdus pietų ir šiaurės korėjiečių išvaizdos skirtumas. Š.Korėjoje vaikai žemesni maždaug trečdaliu negu tautiečiai pietuose.

Žinoma, sunku kalbėti apie šią šalį, iš kurios naujienos mus pasiekia tik apipintos mitais, gandais, pagražinimais, kurie turėtų sužadinti patikliųjų smalsumą (vienu metu sklandė rimto faktinio pagrindo neturintys gandai dėl to, kad Š.Korėjiečiai išsikasa lavonus ir juos suvalgo). Tačiau jeigu tikėsime kiek autoritentingesniais šaltiniais, badas tikrai vėl pradėjo spausti Š.Korėją.

Neseniai Š.Korėja suteikė galimybę savo šalies piliečiams aplankyti giminaičius Kinijoje. Tiesa, su viena sąlyga: išvykti gali tie, kurie grįždami į Š.Korėją pargabens bent toną ryžių. Ypač uždara šalis, vengianti bet kokio savo piliečių kontakto su aplinkniu pasauliu, žengė rizikingą žingsnį. Viena vertus, privilegijuotieji, turintys turtingų giminaičių kaimyninėje Kinijoje gali tikėtis ne tik įspūdžių ir naudingų išvykų (praktiškai nieko negaminančioja Š.Korėjoje visos prekės vertingos), bet ir numušti ryžių kainą šalyje. Kita vertus režimas gali susvyruoti dėl naujienų iš aplinkinio pasaulio, kad išvykėliai po to, kai pargabens maistą, gali būti apšaukti tėvynės priešais ir uždaryti į darbo stovyklas (tokių „Gulagų“ turbūt ir SSRS pavydėtų).

Na, o dabar jau lyg ir paskutinis šiaudas, siekiant didesnio maisto kiekio. Paprastai kalbant, už maždaug 240 tūkst. tonų maisto, Š.Korėja sutinka su JAV sąlygomis stabdyti branduolinę programą. Nesiplėsiu apie tai, kad pabėgėliai pasakojo, ilgą laiką nesupratę, kodėl Š.Korėjos turguose kariškiai prekiaudavo ryžiais iš maišų su JAV vėliava ar UN raidėmis ir apie įtarimus, kad didžioji paramos dalis nė velnio nepasieks žmonių, o taps paprastu būdu papenėti kareivius, kad šie būtū ištikimesni.

Tiesiog man atrodo, kad skeptikai teisūs: šiuo metu Kim Jong Unas patiria spaudimą tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Todėl laviruoja labai paprastu būdu: pažada tai, ko nepildys, vos tik įleis šaknis, tuo pačiu pamaitindamas pavargusią liaudį, taip sustiprindamas savo valdžią. O vos pajutęs, kad jau yra pakankamai tvirtas lyderis, imsis sekti tėvo pėdomis tiek užsienio, tiek ir vidaus politikoje.

Ar tau rūpi pasaulis?

Delfi.lt patalpintas interviu su buvusiu JAV patarėju nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewu Brzezinskiu. Tenka pripažinti, kad šie jo žodžiai iš dalies tinka ir Lietuvai:

Man labai neramu, kad daugumai amerikiečių beveik visiškai nerūpi pasaulis. Jie yra tamsuoliai. Tai nesveika būklė valstybėje, kurioje norint vykdyti užsienio politiką, ji turi būti paremta žmonių. Ir bet kuriam prezidentui darosi vis sunkiau siekti inteligentiškos politikos, kuri būtų teisinga sudėtingame pasaulyje.

Lietuvoje situacija dėkingesnė, nes mes turime daugiau kaimynų, su kuriais ribojamės sausumos siena. Todėl, ir tik todėl, bent šiek tiek nutuokiame apie pasaulį. Na, ne apie pasaulį, o apie tai, kas vyksta mūsų kiemo pakrašty.

Kažkada mano bendraamžiu kompanijoje buvo madinga juoktis iš amerikiečių bukumo ir nesusigaudymo pasaulyje. Elementaraus geografijos neišmanymo. Ar galime pasakyti, kad Lietuvoje yra bent kiek geriau?

Leiskite paspėlioti, ką išmano tūlas lietuvis. Šį tą žino apie Rusiją, kažką girdėjo apie Lenkiją (turbūt dėl pavardžių rašymo), Latvija – braliukai ir pas juos blogiau su pinigais, Estija mus lenkia visur. Na, ir Baltarusijoje yra griežta tvarka.

Gal ir perspaudžiu, bet ar lietuviai žino bent kiek daugiau apie pasaulį? Imkime karštesnius taškus: Iranas ir Afganistanas – žino kuo skiriasi? Teko susidurti, kad mano kolega, neva labai protingas būsimas žurnalistas… Na, nepradėsiu įžeidinėti dėl bukumo. Gal tik man atrodo, jog reiktų šiek tiek skirti.

O dabar pakalbėkime, kas per velnias su Korėja? Šiaurės ir Pietų. Yra skirtumas? Susidūriau, kad dažnas ne tai, kad nežino, kurioje kas (čia gal dar ir atleidžiama), bet nenutuokia apie komunistinį režimą.

Galima besti pirštu ir į mums artimą Europos Sąjungą. Jai priklausome, turėtume bent minimaliai susigaudyti, tačiau žinios žemo lygio.

Labai paprasta apkaltinti žiniasklaidą ir teigti, kad tai ji – bjaurybė – neapšviečia liaudies. Nepaaiškina, kad Austrija skiriasi nuo Australijos, nepasako, kad nebėra Čekoslovakijos. Bet informacijos yra. Tiesiog smegenys blokuoja. Nes kai kurių manymu tai, kas vyksta toli, nedaro įtakos mums. Rusijos gaisrai gi negali pakenkti mums…

Šiandien aš nebepašiepiu amerikiečių, kad jie mažai nusimano apie pasaulį. Nes juoktis iš jų reikštų juoktis ir iš savų tautiečių ir, beje, iš savęs.

O kaip tamstos mano, kodėl neįdomu sužinoti, kas toliau kiemo vartų?