Man labai neramu, kad daugumai amerikiečių beveik visiškai nerūpi pasaulis. Jie yra tamsuoliai. Tai nesveika būklė valstybėje, kurioje norint vykdyti užsienio politiką, ji turi būti paremta žmonių. Ir bet kuriam prezidentui darosi vis sunkiau siekti inteligentiškos politikos, kuri būtų teisinga sudėtingame pasaulyje.

Lietuvoje situacija dėkingesnė, nes mes turime daugiau kaimynų, su kuriais ribojamės sausumos siena. Todėl, ir tik todėl, bent šiek tiek nutuokiame apie pasaulį. Na, ne apie pasaulį, o apie tai, kas vyksta mūsų kiemo pakrašty.

Kažkada mano bendraamžiu kompanijoje buvo madinga juoktis iš amerikiečių bukumo ir nesusigaudymo pasaulyje. Elementaraus geografijos neišmanymo. Ar galime pasakyti, kad Lietuvoje yra bent kiek geriau?

Leiskite paspėlioti, ką išmano tūlas lietuvis. Šį tą žino apie Rusiją, kažką girdėjo apie Lenkiją (turbūt dėl pavardžių rašymo), Latvija – braliukai ir pas juos blogiau su pinigais, Estija mus lenkia visur. Na, ir Baltarusijoje yra griežta tvarka.

Gal ir perspaudžiu, bet ar lietuviai žino bent kiek daugiau apie pasaulį? Imkime karštesnius taškus: Iranas ir Afganistanas – žino kuo skiriasi? Teko susidurti, kad mano kolega, neva labai protingas būsimas žurnalistas… Na, nepradėsiu įžeidinėti dėl bukumo. Gal tik man atrodo, jog reiktų šiek tiek skirti.

O dabar pakalbėkime, kas per velnias su Korėja? Šiaurės ir Pietų. Yra skirtumas? Susidūriau, kad dažnas ne tai, kad nežino, kurioje kas (čia gal dar ir atleidžiama), bet nenutuokia apie komunistinį režimą.

Galima besti pirštu ir į mums artimą Europos Sąjungą. Jai priklausome, turėtume bent minimaliai susigaudyti, tačiau žinios žemo lygio.

Labai paprasta apkaltinti žiniasklaidą ir teigti, kad tai ji – bjaurybė – neapšviečia liaudies. Nepaaiškina, kad Austrija skiriasi nuo Australijos, nepasako, kad nebėra Čekoslovakijos. Bet informacijos yra. Tiesiog smegenys blokuoja. Nes kai kurių manymu tai, kas vyksta toli, nedaro įtakos mums. Rusijos gaisrai gi negali pakenkti mums…

Šiandien aš nebepašiepiu amerikiečių, kad jie mažai nusimano apie pasaulį. Nes juoktis iš jų reikštų juoktis ir iš savų tautiečių ir, beje, iš savęs.

O kaip tamstos mano, kodėl neįdomu sužinoti, kas toliau kiemo vartų?

Wikileaks tapo viena karščiausių temų pasaulyje. Jau girdėjau tokių nuomonių, kad saugi nebėra nė viena valstybė. O tikėtis, kad po atakų dings medžiaga gan naivu. Tik ne tokiame tinklalapyje.

Man kyla abejonė, kad Wikileaks tiesiog turi kitų kėslų šitaip teigdami.

O jei iš tikro tai buvo masinės atakos iš programišių, tai gan kvaila. Duomenys vis vien bus prieinami.

Žinoma, nusimanantys techniniuose reikaluose galėtumėte mane apšviesti. Gal nusišneku?

Žurnalistas pasakojo, kad cenzūra numerius tikrina tris dienas, o kol tekstai nugabenami redagavimui, užtrunka velniškai daug laiko. Būtent todėl pavyksta laikraštį leisti tik kartą per savaitę.

Tiesa, jis tikino, kad žurnalisto atlyginimo visiškai pakanka pragyvenimui (skaičiavome, kad mūsų pinigais jis uždirba maždaug 350 litų). Tad žurnalistų dalia nėra visiškai prasta. Tačiau tik tol, kol neužkliūvi cenzūrai.

Žurnalistas klausė, ką galėtume patarti dėl geresnio informavimo cenzūros sąlygomis. Deja, mes jau išlepinti gerų komunikacijos priemonių, tad pasiūlėme bandyti apeiti cenzūra naudojant Ezopo kalbą (metaforomis kritikuoti valdžią).

Įdomus pastebėjimas, kad, bent jau žurnalisto teigimu, nėra jokios pogrindinės spaudos. Visa spauda sąžiningai praeina cenzūra, kaskart tikėdamasi, jog liks bent kiek neišbrauktų svarbių tekstų.

Tiesa, yra galimybė platinti knygas, susijusias su religija. Šioms taikoma mažesnė kontrolė. Tačiau, kaip sakė svečias iš Birmos, žmonės dažniausiai šias knygas praleidžia pro akis.

Dar viena įdomybė. Dėl didelių mokesčių spaudai, laikraščiai meluoja apie tiražus – vietoj tikro (70 tūkst.) parašo daug mažesnį (5 tūkst.). Su kolegomis dėl šio fakto kikenom, nes Lietuvoje viskas atvirkščiai.

Paporinau apie žiniasklaidą, kuri man įdomiausia, o dabar dar keletas smulkmenėlių.

Žurnalistas turėjo apsimesti, kad nėra baigęs universiteto, kitaip jam kiltų problema, bandant išvykti iš šalies. Kiekvienas išsilavinęs pilietis, keliaujantis į užsienį, yra grėsmė vietiniam režimui. Taigi jis, prieš keliaudamas į Europą, dievagojosi valdžios atstovams, kad nėra baigęs universiteto.

Dar žurnalistas pastebėjo, kad vienas didžiausių skirtumų tarp Europos ir Birmos – individualizmas. Pas mus jo apstu, o ten mieliau priklauso bendruomenei.

O šiaip dar iš žmogaus galima pasimokyti ištikimybės šaliai. Paklaustas, ar nenori palikti šalies, jis teigė, kad kol jam negresia kalėjimas, jis liks Birmoje ir joje rašys, studijuos ir gyvens.

Ką galima pasakyti – sėkmės jam!

P.S. Apie vėliavą taip ir neišsiaiškinom.

Iškart įspėju, neteigiu ir neteigsiu, kad Wikileaks ir Kinija yra susiję tiesiogiai (šiuo metu). Tačiau geopolitiniuose žaidimuose kiekvienas krebžtelėjimas palieka žymę.

Svarstyklės dialoge dėl žmogaus teisių svyra Kinijos naudai.

JAV ir Kinija ginčyjasi dėl L. Xiaobo paleidimo. Kaip žinia, JAV šiuo atveju gina disidento teises.

Įžvelgiau galimybę, kad L.Xiaobo bus paleistas iš kalėjimo anksčiau laiko (maždaug po metų, kad Kinija neatrodytų minkšta, o L. Xiaobo nenuvyktų atsiimti prizo). Tačiau dialogo svarstyklės gerokai pakito po to, kai Wikileaks paskelbė dar šusnį popierių apie JAV veiksmus Irake. Nors didžioji žmogaus teisių gynėja teigia, jog tai ne visai tiesa, įvaizdis krito.

Kinija tuo iškart pasinaudojo. Pasmerkdama JAV dėl žmogaus teisių pažeidimų, ji atvirai pasakė: juokiasi puodas, kad katilas juodas. Atleiskite, bet šis posakis čia labiausiai tinka.

Taigi Kinija galės baksnoti į Wikileaks ir aiškinti JAV, kad ši ne ką geresnė ir neturi moralinės teisės priekaištauti. Svarstykles diskusijoje Kinijos nenaudai gali nusverti nebent Didysis dvidešimtukas. Tačiau, jei prisiminsime retųjų metalų eksportą, Kinija turi kozerius.

Kad svarstyklės labiau nenusvirtų.

Bet nenukrypkime. JAV L.Xiaobo buvo tik pretekstas papriekaištauti Kinijai. Tam tikra įtampa buvo jau seniau. Tai matyti, kad ir iš karinių bazių statymo. Tačiau ginčai dėl žmogaus teisių ilgą laiką buvo stipriausia JAV pusė. Ji vis dar nėra visiškai nusilpusi, tačiau taip gali nutikti.

Taigi kokias klaidas gali padaryti JAV ir taip sumažinti savo žodžių svorį. Didžiulė klaida būtų bandymas pagauti Wikileaks įkūrėją. Tada būtų galima kalbėti apie bandymą užgniaušti tiesos balsą. Ir primintų tam tikrus autoritarinių valstybių metodus. Nors, žinoma, galima ginčytis. Kita klaidą, kurią greičiausiai padarys, yra dokumentų nepripažinimas ir išsisukinėjimas. Man, pavyzdžiui, Danijos premjero reakcija ir noras viską detaliau išsiaiškinti. Bent “dėl akių” JAV galėtų imtis labai reklamuojamo tyrimo.

Laikas parodys. Dialogo svarstyklės žmogaus teisių sferoje ir šalių įvaizdis pasaulyje gali stipriai pasikeisti. Jei Wikileaks iš tikro imsis taršyti ir kitas valstybes, gali būti labai įdomių pasekmių.

Stengiausi kuo trumpiau parašyti, tad kai kur per daug nesiplėčiau. Mielai prasiplėsiu komentaruose, jei reikia.

Tiesą sakant Kim Jong- namo asmenybės portretas man pasirodė… Hm… Kaip baltos varnos. Neturintis įtakos, plevėsa. Ir vienintelis svarbesnis asmuo (sąlyginai), kuriam nepatinka toks lyderių keitimas.

Kai kurių politikos apžvalgininkų nuomone, Š. Korėjos karinis paradas buvo ne tik šiaip spalvingas pareigų perdavimas, bet realus naujojo lyderio parodymas generolams. Kitaip tariant, pabaksnojimas pirštu, jog turėsit klausyti šito žmogaus.

Kol kas šviečiasi, jog Š. Korėjoje tokiomis sąlygomis opozicinė jėga neatsiras (pabėgėliai iš šalies nesiskaito). Nebent prasidės generolų įtakos dalybos ir naudojimasis nauju, nepatyrusiu lyderiu.

Tačiau kol kas savo optimistines mintis pasilaikysiu sau, nes kuo daugiau žiūriu, tuo vaizdas liūdnesnis.

Gerai sakoma, kad badaujantiems ne valdžia, o pilvas rūpi.