Žymos archyvas: propaganda

Prezidentės laviravimo politika užkniso

Man vis labiau ir labiau pradeda nepatikti D.Grybauskaitės politika (gal geriau tai reiktų vadinti viešaisiais ryšiais). Tam tikras laviravimas turbūt neišvengiamas jokiame politiniame lygmenyje. Tačiau dabar kai kurie išsireiškimai atrodo panašesni į pataikavimą liaudžiai. O ten, kur pataikauti ne taip paprasta (nes visuomenė po lygiai pasidalinusi), slepiamasi už nieko nesakančių frazių.

Viena vertus, suprasčiau, jei taip elgtųsi politikai, kurie viską pasiekė kompromisais. Tačiau mūsų šalies vadovė buvo išrinkta kaip kietų kiaušių tvirtos rankos politikos atstovė. Tad ir norėčiau girdėti tvirtą atsakymą iš jos lūpų.

O štai šiandien matau, kad dėl bažnyčios kišimosi į valstybės veiklą ji pasislepia už konstitucijos. Taip, pagrindiniu įstatymu būtina vadovautis, tačiau užmerkti akis ir atsisakyti komentuoti įvykių, kurie akivaizdžiai bado akis – bjauraus laipsnio laviravimas. Nes, įsivaizduoju, yra didelė dalis pritariančių ir didelė dalis nepritariančių. Aukso vidurio nerasi, jei išsakysi konkrečią nuomonę.

Būkim biedni, bet teisingi – kategoriškiau (gal reiktų sakyti – konkrečiau) pasisakoma tik tomis temomis, kurios tikrai palinksmins didžiąją dalį liaudies. Apie tai, kad mokesčiai nebus didinami, apie tai, kad kažkas blogai dirba, partijų juridiniai asmenys negali finansuoti.

Čia jau opiumas liaudžiai.

Žinoma, nereikia tikėtis, kad šalies vadovė turės konkrečią, kategorišką nuomonę. Ne visur D.Grybauskaitė kompetentinga ir gal nespėjo pasikalbėti su patarėjais, ne visur to kategoriškumo reikia. Tačiau man atrodo, kad su tokia įžūlia (bent mano akiai) viešųjų ryšių politika, prezidentė praras net ir tūlo lietuvio pasitikėjimą. Jei ne po pirmos, tai po antros kadencijos. Bet jau taip ilgam, ilgam. Nes užknisa, kai po kiek laiko pabundi ir matai, kad buvai užmigdytas melodijomis, kurias norėjai girdėti.

Politiniai kontrastai

Artūras Račas jau rašė apie diktatūros baimę Lietuvos viešojoje erdvėje.

Ir tikrai, baimės daugiau negu reikia. Ypač patinka dažnai naudojami žodeliai kaip „autoritarinis“. Arba nuolat pabrėžiama prezidentės užsienio politika, kreipiama į rytus. Atrodo, kad tokiai mažai valstybėlei kaip Lietuva bus leista nueiti iki diktatūros. Juk atvyktų JAV „taikdariai“ ir vėl įvestų demokratiją, nesvarbu, ar to norėtume.

Man dėl tokių pareiškimų peršasi dvi nuomonės: per staigiai pereita nuo butaforinio prie tvirto vadovo arba per daug pikta, kad visuomenei patinka dabartinė prezidentė.

Pirmuoju atveju viskas suprantama. Valstybės vadovas – marionetė, kuri paklusdavo ir, švelniai tariant, buvo reikalingas tik per pokylius, kalėdinius ir valstybinių švenčių sveikinimus. Taigi truputį šokiruoja, kai atsiranda žmogus ne tik lietuviškai kalbantis be juokingo akcento, bet ir besinaudojantis visomis savo galiomis.

Čia lyg darbuotojų pyktis, kai firmoje atsiranda vadovas, kuris ne tik neleidžia nuolat nusimuilinti nuo darbo, bet ir liepia dirbti viršvalandžius.

Na, kas dėl antrojo teiginio… Man tai primena politinių varžovų žaidimus, ir tiek. Juk nežinome, kiek tų „politologų“ yra tiesiog kažkieno draugai.

Man jau bijoti?

Na, Lietuvoje bandoma priminti, kaip blogai buvo seniau. Ir kaip gerai yra dabar.

Dar prasideda cenzūra. Baudos už pritarimą buvusiems rėžimams man tikrai primena cenzūrą.

Paprastai teigiama, kad tik konstruktyviose diskusijose gimsta tiesa. O kas čia gims, jei negali išreikšti kitokios nuomonės? Tiesa, jei parašyčiau grožinės literatūros kūrinį, kuriame sovietinis žmogus, pritariantis visai ideologijai, vykdo nusikaltimus. Ir dar tai aprašyčiau kaip teigiamą dalyką, gaučiau baudą?

Na, atleiskite, bet man tai tiesiog kvaila. Ir atrodo, kaip smegenų plovimas, žmonių tildymas. Suprantu, kai neonaciai, skustagalviai, kiti radikalai imasi smurto. Tačiau baudžiamasis kodeksas numato bausmes už sveikatos sužalojimą ir jie prieš įstatymą atsako šiaip ar taip.

Žinau, kad kai kurie su manimi nesutiks, bet istorija yra dviprasmiška. Kai žiūri iš vieno kampo yra vienaip, o kai iš kito – kitaip. Pažvelkite į LDK istoriją. Ar visi turi džiaugtis mūsų kariniais žygiais?

Jei jau nebegalės palaikyti stalinizmo, gal ir tinklaraščio pavadinimą turėsiu keisti? Nesvarbu, kad jo reikšmė nesusijusi su sovietais…

Pasakykite, ar norite, kad viską uždraustų, o mus uždarytų į stiklinį burbulą, kuriame nieko negirdėtume, nematytume, nežinotume?

EP anekdotai…

„Ko socdemai nežino pretenduodami į EP? To, kad EP negalima pasislėpti už nugaros. Visi sėdi ratu.“

Ne, čia ne mano juokeliai. Tiesiog šiandien į rankas papuolė liberalų rinkiminės agitacijos skrajutė (laikraščio formato). Šiaip graži tokia. Kaip ir visos. Skaityt neverta:)

Bet užkliuvo tas anekdotas. Na, kai EP agitacijos prasideda muštynėmis debatų laidose, ko daugiau tikėtis.

Žinau, kad čia tik anekdotas ir negalima teigti, jog čia juodos agitacinės technologijos, bet… Man negražu:)

Vėl apie Tomkų, bet kitaip neišėjo:)

Atleiskite, mielieji, kad ir vėl rašau apie Tomkų. Kažkaip propagandiškai atrodo keli įrašai iš eilės apie tą patį, bet ne dėl neapykantos tai, o todėl, kad visą dieną laukiau kaip atsikirs Respublikos leidėjas iniciatyvai, nukreiptai prieš jį.

Na, ką padarysi. Žmogus, matyt, neišaugo iš darželio laikų. Kai buvau mažas, bandydavau kito pasakytuose žodžiuose rasti spragą ir taip įgelti. „Užvartyti“, taip sakant.

Taigi Tomkus elgiasi lygiai taip pat. Šiandien vis „refreshinau“ vakaro žinių tinklapį, laukdamas baisaus straipsnio apie žurnalistus, kultūros žmones, susidėjusius su „vištgaidžiais“, o radau… Grynų gryniausią žodžių žaismą.

Ne kartą Tomkus pasisakė, kad jis – psichinis ligonis. Turbūt nemelavo žmogus. Žinoma, suprantu tokią beletristiką, pasinaudojant žinomų žmonių pavardėmis. Vis dar galime rasti asmenų, kurie skaito tik vieną laikraštį ir gauna visą informaciją tik iš jo. Taigi parašo, kad visi smerkia tuos, apie kuriuos kalba Tomkus, ir tiki liaudis.

Turbūt „Respublika“ yra pats puikiausias pavyzdys, kad reikia skaityti laikraščius LABAI atsargiai ir netikėti viskuo:).