Keista, bet galiu kalbėti prieš auditoriją, maivytis prieš kamerą, o štai skvarbus apsauginio žvilgsnis parduotuvėje arba įtari pardavėja kioske mane visiškai išmuša iš vėžių. Pasijuntu nusikaltėliu.

Pamenu, dar tik baigęs mokyklą, dirbau prekybos centre ir jo apsaugininkas man sakė, kad iš veido atrodau kaip padaręs nusikaltimą ir dėl jo besigraužiantis. Keista, ar ne? Tik atsistoju prie kasos su cigarečių pakeliu – iškart prašo pažymėjimo. Ir visai nesvarbu, ar būčiau kelias savaites nesiskutęs, ar švelnus lyg kūdikio užpakaliukas. Visada tas pats įtarus žvilgsnis į mane metamas, kurį seka žodžiai “dokumentą gal galima?”

Galima, ką jau padarysi. O štai, kai nebuvo galima – kokių penkiolikos, šešiolikos – ir neprašydavo. Nors tada teoriškai turėjau atrodyti labiau įsitempęs. Juk buvau nepilnametis ir pirkau uždraustas prekes. Bet tada, matyt, jaunas veidelis netrukdė nei prekybos centrų darbuotojoms, nei mažų kioskelių pardavėjoms. Parduodavo nė nemirkteldamos.

Tai štai ir galvoju, kodėl, kai nedarai jokio nusikaltimo, esi tiriamas skvarbiu žvilgsniu, o vos tik sugalvoji padaryti ką nors draudžiamo – nekreipia į tave dėmesio? O gal tiesiog pasąmonė mane dabar graužia kaskart, kai bandau nusipirkti nuodų dozę ir akyse šmėsteli pagalbos šauksmas – neparduokit jam.

Kodėl aš čia šitaip postringauju? Tiesiog mąstau, kad kiekvienas žmogus yra nuostabus aktorius. Ne ant scenos, žinoma, bet gyvenime. Vos tik atsiduri kritinėje situacijoje, žiūrėk improvizacijos pasipila geresnės negu Rudoko. O veido mimikos prisitaiko taip, kad nė velnio neįžvelgsi tiesos. Taip ir gyvenam. Tik nusiimk kaukę ir tavimi niekas nebetikės.

Super. Pats rašiau, kad toks būdas man būtų vienu priimtiniausių. Daug geriau negu nespalvoti pakeliai ar prekyba iš po prekystalio.

Žinoma, šios pataisos nepriims. Per daug griežta:

Specializuotos tabako gaminių parduotuvės arba jų skyriai turėtų atskirą įėjimą, negalėtų būti įrengiami daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, laisvės atėmimo, karinėse ir sukarintos tarnybos, policijos ir kitose statutinėse, sveikatos priežiūros, ugdymo įstaigose ir jų teritorijose, taip pat mažesniu kaip 200 m atstumu iki šių įstaigų ir maldos namų, o virš prekystalio būtų įrengta vaizdo kamera.

Kaliniai ir kareiviai, negalintys palikti teritorijos, tikrai trankys sieną į galvą, jei negalės įsigyti tabako. Kiek žinau, šiuo metu kalėjime ir kolonijose galima įsigyti tabako. Taigi vien todėl, kad sėdi (arba tarnauji), gal nebūtina atimti galimybės nuodytis?

Tačiau paaiškinkite, kuo susiję maldos namai ir tabakas? Galbūt tai yra bandymas išstumti prekybą tabaku iš Vilniaus centro? Nepamirškite, kad senamiestyje bažnyčių tikrai netrūksta – kur spjausi, ten maldos namus rasi.

Žodžiu, idėja gera, bet suformuluota per daug griežtai.

P.S. Jei tokia pataisa būtų priimta, artimiausia vieta, kurioje galėčiau įsigyti nuodų dozę būtų maždaug už pusės kilometro nuo mano namų. Gyvenu netoli mokyklos ir visai netoli nuo poliklinikos…

Mano nuomone, Bjoern-Inge Larsen teisingai pastebėjo, kad tabako kompanijos nesiimtų grasinimų teismais, jei cigarečių demonstravimas iš tikro nemažintų jų pirkimo. Tačiau man iškyla tam tikrų dvejonių.

Visų pirma, vartotojas negauna informacijos apie naujus produktus. Čia jau rūkančiojo interesų pažeidinėjimas. Nesvarbu, kenkia prekė ar nekenkia, bet jei ji yra prekyboje, reiktų neslėpti (nebent išvaizda žalotų nepilnamečių psichiką).

Kita vertus, apsaugomi nepilnamečiai, kuriems galbūt kils mažesnė pagunda rūkyti. Bet vėlgi, jei jie sugeba nusipirkti dabar, kas sakė, kad nesugebės ir nematydami prekių?

Šiek tiek keistas, gal net išsigimes pardavinėjimas atsiranda. Perki legalią prekę kaip koks nusikaltėlis, iš po prekystalio?

Šiuo atveju man daug priimtinesnis specializuotų prekybos vietų steigimas. Pavyzdžiui, Lietuvoje turime “Skonį ir kvapą”. Jei gerai pamenu, tai tose tabako parduotuvėlėse negalima nė degtukų nusipirkti, jei neturi 18 metų. Jei dar pridėtume tamsų stiklą ir įėjimą tik pilnamečiams (kaip sekso reikmenų parduotuvėse), nebereiktų tabako slėpti po prekystaliais.

Žinoma, kenkia ne tik plaučiams, bet ir pilvui, o svarbiausia – nervams.

Kaskart, kai pradeda rodyti reklamą aš pasirenku vieną iš veiksmų: einu parūkyti, perjungiu kanalą, einu susitepti sumuštinį arba pasitikrinu elektroninį paštą.

Dažniausiai pasirenku pirmąjį variantą… Tik gaila, kad už plaučių vėžį negalėsiu apkaltinti TV avininkų:)

Turbūt taip nedaryčiau, jei reklamos ir anonsai truktų bent dvigubai trumpiau. Neapsimokėtų nei kanalo perjungti, nei rūkyti, nes nespėtum. O dabar ne tik spėji, bet ir susinervini, kad reklama ilgesnė negu tavo pasirinkto veiksmo trukmė.

Pažiūrėčiau tas reklamas ir atiduočiau duoklę TV. Tačiau dabar… Tikiuosi, kad kai visi turės skaitmeninę TV, bus lengviau sekti šokinėjimus per kanalus ir reklamos ignoravimą. Gal tada susivoks.

Kiek žinau, toks, kuris ignoruoja reklamą, esu ne vienintelis, todėl man nuoširdžiai kyla klausimas, negi reklamdaviai vis dar tiki, pavyzdžiui, dantų pastos, mobilaus ryšio arba įklotų reklamos efektyvumu? Juk jos visos vienodos (gal tik TELE2 kiek įdomesnė).

Tiesą sakant, jos taip dažnai kartojasi, kad su savo mergina kartą net žaidėme tokį žaidimą: išjungi TV garsą, vienas užsimerkia, o kitas sako kada pasikeitė reklama. Jai pasikeitus reikia atspėti ką reklamuoja – negirdint ir nematant. Žinokit, atspėtų būna ne taip ir mažai. Užtenka nuolat vardinti skalbimo miltelius, indų ploviklius, dantų pastas, o po vienuoliktos valandos dar ir alkoholį…

O ką jūs darote, kai pradeda rodyti reklamą?

Dabar gi jau turiu kelis pavyzdžius, kurie kol kas griaunas visas lengvų būdų teorijas.

Vyras su daugiau negu dvidešimties metų rūkymo stažu ėmė skaityti knygą. Ją pasiskolino iš kaimyno ir kurį laiką veikė būtent toks paradoksas – “kaimynas metė, kaip aš nemesiu”. Juk niekas nenori pripažinti, kad turi mažiau valios negu aplinkiniai.

Na, stengėsi, bet nieko neišėjo. Rūko kaip rūkęs. Tiesa, kol skaitė knygą, rūkydavo pasislėpdamas, kad aplinkiniai nematytų. Kaimynas, iš kurio tą knygą skolinosi, taip pat dabar rūko.

Kur stebuklingas metimas? Gal žmonės nemoka skaityti?

Turbūt moka. Ir net vykdydami visus paliepimus, mesti nesugeba. Nes pritrūksta to tikro noro ir tikrų pastangų.

Atrodo, jei nueini į knygyną ir nusiperki knygą, o po to ją skaitai, tai jau įrodo tavo norą. Bereikia tik nedidelės, stebuklingos pagalbos. Deja, tai nieko neįrodo. Juk tai, kad kiekvieną rytą keliesi ir eini į darbą, neparodo, ar esi geras darbuotojas.

Pats žodis “lengvas” yra didžiausia problema. Ir ne tik norint mesti rūkyti. Siekiame didelių rezultatų, bet dėl jų pasistengti tingime. Nuolat tikimės, kad už mus tai padarys kas nors kitas, o rezultatais džiaugsims patys.

Neretai pasitaiko, kad kai reikia kažką daryti (darbovietėje, universitete), nudelbiame akis ir laukiame TO, kuris apsiims papildomus rūpesčius, nieko už tai negaudamas. Nes tai lengva. Deja, po to pykstame, nes rezultatai ne tokie, kokių norėtume patys.

Tačiau yra keli procentai žmonių (gaila, kad bent kol kas tarp jų nesu), kuriems nesvarbu, ar ant knygos viršelio bus užrašyta “Lengvas” ar “Mirtinai sunkus”. Jie vis vien darys ir padarys. Tokie, paprastai, ir uždirba daugiau ir karjerą padaro greičiau, o visi aplinkiniai jiems už nugarų tik kalba, kad pastarieji prisivogė, apgavo, sukčiavo.

Deja, neįmanoma pakeisti tų, kurie ieško lengvų būdų. Jie gali keistis patys, bet neranda lengvo kelio… Taip ir vyksta tas uždaras ratas.