Žymos archyvas: televizija

Melų pakrantė?

Šiandien pažiūrėjau naujojo neva realybės šou „Aistrų pakrantė“ kartojimą. Nesmerkite, aš tik žmogus ir ne visada galiu atsispirti dailiems užpakaliukams.

Na, liūdnas vaizdas. Dar vienas visiškai režisuotas projektas. Kitaip pavadinti negaliu, arba jau visiškai neskiriu tikrovės nuo vaidybos. Ir nereikia aiškinti, kad sunku dabar, reikia kelti reitingus, kad išsilaikytų. Su tokiomis akivaizdžiai dirbtinėmis scenomis vargu ar pavyks pritraukti tokią jau stebuklingai didelę auditoriją. Na, vyriškoji žiūrovų dalis gal ir susigundys…

Man kyla mintis, kad režisūra ypač akivaizdžiai tenka užsiiminėti, nes nebeliko naujų įdomių asmenybių, kurios eitų į televiziją. Dar šiemet Žurnalistų dienose kviestiniai svečiai mums aiškino, kad televizija mėgsta naujus veidus. Bet po tiek daug įvairių realybės šou, įvairių pseudotalentų pasirodymų ir panašių laiko užkišimo atrakcijų, tenka įsitikinti, kad Lietuva – ne guminė.

Visus intrigantus, mušeikas, lovelasus ir kitus „įdomius“ veidus jau išnaudojo „Barai“, „Keliai į žvaigždes“, „Dangūs“ ir dar visokie biesai, kurių buvo ryškiai per daug. Dabar liko tik tie, kurių veideliai šiaip gražūs, o charakterius sukurs tie, kurie pinigus daro.

Jei tokiu tempu bus nauji veideliai kišami į TV, įdomu, po kiek laiko apskritai pasibaigs nematyti žmonės, einantys į televiziją? Gimstamumas gi pas mus nėra toks didžiulis, kad patenkintume nuolat šou darančius mūsų nuostabius televizijos kanalus.

Reklama kenkia plaučiams

Tokią nuomonę apie TV reklamą jau seniai susidariau, tik buvau pamiršęs, nes apribojau spoksojimą į žydrąjį ekraną.

Žinoma, kenkia ne tik plaučiams, bet ir pilvui, o svarbiausia – nervams.

Kaskart, kai pradeda rodyti reklamą aš pasirenku vieną iš veiksmų: einu parūkyti, perjungiu kanalą, einu susitepti sumuštinį arba pasitikrinu elektroninį paštą.

Dažniausiai pasirenku pirmąjį variantą… Tik gaila, kad už plaučių vėžį negalėsiu apkaltinti TV avininkų:)

Turbūt taip nedaryčiau, jei reklamos ir anonsai truktų bent dvigubai trumpiau. Neapsimokėtų nei kanalo perjungti, nei rūkyti, nes nespėtum. O dabar ne tik spėji, bet ir susinervini, kad reklama ilgesnė negu tavo pasirinkto veiksmo trukmė.

Pažiūrėčiau tas reklamas ir atiduočiau duoklę TV. Tačiau dabar… Tikiuosi, kad kai visi turės skaitmeninę TV, bus lengviau sekti šokinėjimus per kanalus ir reklamos ignoravimą. Gal tada susivoks.

Kiek žinau, toks, kuris ignoruoja reklamą, esu ne vienintelis, todėl man nuoširdžiai kyla klausimas, negi reklamdaviai vis dar tiki, pavyzdžiui, dantų pastos, mobilaus ryšio arba įklotų reklamos efektyvumu? Juk jos visos vienodos (gal tik TELE2 kiek įdomesnė).

Tiesą sakant, jos taip dažnai kartojasi, kad su savo mergina kartą net žaidėme tokį žaidimą: išjungi TV garsą, vienas užsimerkia, o kitas sako kada pasikeitė reklama. Jai pasikeitus reikia atspėti ką reklamuoja – negirdint ir nematant. Žinokit, atspėtų būna ne taip ir mažai. Užtenka nuolat vardinti skalbimo miltelius, indų ploviklius, dantų pastas, o po vienuoliktos valandos dar ir alkoholį…

O ką jūs darote, kai pradeda rodyti reklamą?

Spirkit vaikus iš televizijos

Pažiūrėjau visiškai apgailėtiną šou „Dvi minutės“. Na, nieko gero ir nesitikėjau, bet ypač pasibjaurėjau tuo, kad eilinį kartą praleido vaiką.

Mergaitė pademonstravo cirko numerį, beje, neįdomų, tačiau reikia jos pagailėti ir leisti dalyvauti toliau.

Visokie „Lietuvos talentai“, „Chorų karai“ ir kiti marazmai yra suaugusiųjų konkursai, todėl nematau reikalo, kodėl vaikai turėtų dalyvauti juose. Neverta skubinti jų užaugti, tegul varžosi su bendraamžiais.

Visų pirma, tai moralinis jų žlugdymas, nes sunku lygiai pasivaržyti su suaugusiais. Kitas – baisesnis dalykas yra tai, kad tokiuose šou prasideda nevaikiški prikolai. Nekalbu apie tai, kai mergaitės šoka nevaikiškus šokius (Lietuvos talentai) ir tampa pedofilų džiaugsmu, bet ir apie tai, kai laidomi juokeliai, susiję su antru galu. Šapranauskas ypač tokių bajerių mėgėjas.

Nesuprantu, ko tuos vaikus kišti. Geriau uždėti amžiaus cenzą. Pavyzdžiui, nuo penkiolikos metų. O jaunesni tegul eina į LTV „Talentų ringą“ ir ten rodo tai, kas tinka jų amžiui.

Kultūringiems televizijoje kultūros nereikia

Vakar dar kartą įsitikinau, kad mokausi su protingesniais už save.

Diskutavome apie televizijos turinį ir tai, kaip viskas turėtų keistis.

Asmeniškai aš manau, kad televizija taip ir liks pramoginė, bet tikiuosi, kad tos pramogos pasidarys aukštesnio lygio. Tiesa, netaps labai intelektualiomis, bet ir ne visiškai idiotiškomis.

Tačiau man patiko mano kolegių teiginiai, todėl noriu pasidalinti jais.

Televizija privalo šviesti žmones, nes visuomenės vertybių skalė turi kilti aukščiau. Taip, kaip kažkada žmonės buvo verčiami mokytis rašto. Dabar tai atrodo visiškai suprantama, tačiau tuo metu gal taip pat kildavo diskusijų, ar verta?

Taigi kodėl nesiėmus tokių priemonių prieš dabartinę visuomenę. Ne represijomis, žinoma, bet palaipsniui atpratinant nuo perteklinės ir nenaudingos informacijos srauto, sužadinant apetitą kitokioms žinioms.

Kita vertus, kas yra tos aukštesnės žinios? Snobai diskutuoja apie tapybą? Nuobodūs dėdės kalba apie gyvenimo prasmę? Juk aukštesnėmis žiniomis galima laikyti ir kelionių laidas, kuriose pasakojamą apie Tibetą, jo kultūrą ir problemas, su kuriomis susiduria gyventojai.

Tačiau yra ir dar vienas dalykas: žmonės rėkia, kad per televiziją nėra ką žiūrėti. Tačiau tokiems išprususiems galima pasakyti tik tiek, kad yra, tik jūs nežiūrite. Kategoriškas nusistatymas, taip sakant.

Be to, kultūringi, išprusę žmonės tokiais tampa ne televizijos dėka. Jie skaito knygas, spaudą, eina į teatrą, susitinka su kitais protingais žmonėmis, su kuriais kalba apie tai, kaip skaito ir eina į teatrą. Dar, žinoma, paburba, kad televizijoje nėra ką žiūrėti.

Vis vien man peršasi mintis, kad televizijoms užtektų vos vos pakelti kartelę. Taip, kad žiūrovas nesustabarėtų aštuntoko žinių lygyje, o žmonės jau patys pasirinks, ar jie nori daugiau žinių, ar ne.

Iš tiesų, tai mes pamatysime tai ateityje. Sunku prognozuoti, kaip pasisuks mūsų visuomenės raida, todėl kol kas visi sprendžiame pagal save.

Paskata piratavimui

Sutikite, televizija Lietuvoje bukėja. Man buvo tokia situacija, kad įsijungiau televizorių, kai rodė parodijų laidą, o po to pradėjo rodyti lietuvišką serialą. Tik tada, kai man paaiškino, kad serialas yra ne parodija, o „rimtas“ – pabandžiau žiūrėti į jį „rimtai“.

Jau apie visokias bulvarines laidas net nekalbėsiu.

Tai štai. Tokiomis laidomis bando maitinti liaudį. Žinoma, nepakanka bukinti žmonių, reikia ir apmokestinti tai. Gerai, kad kol kas dar nenutarta užkrauti papildomų išlaidų. Nelabai suprantu net tokios minties iškėlimą. Skaitmeninė televizija, į kurią turėsime pereiti, jau ir šiaip kainuoja, tai kažko nebesuprantu.

Na, o prie ko tai prives mus mane? Prie televizijos alternatyvų.

Naujienos. Portalai, tinklaraščiai. Net radijas, jei pajusiu žinių badą. Žinoma, neteksiu diskusijų laidų, kuriose tikrai „daug išdiskutuojama“. O realiai nieko nenuveikiama.

Filmai. Ups… Būsiu blogu žmogumi. Iš principo mieliau paaukosiu pinigų atitinkamiems tinklapiams, kurie suteikia galimybę parsisiųsti serialus ir filmus, bet TV kanalui nemokėsiu. Be to, galėsiu ramiai žiūrėti filma be reklamos. Vien dėl to verta.

Bandau sugalvoti trečią punktą, susijusį su televizija… Yra dar sportas, bet nesu didelis entuziastas. Yra mokomosios laidos, bet lyg ir negirdėjau, kad LTV bus apmokestinta. Daugiau nematau, kam reikalinga televizija…

Išvada paprasta: jei rinktis už kokį bukinimą mokėti – internetinį ar televizinį – mano pasirinkimas aiškus.