- Dovydai, kur esi?

Vaikas įsijautęs apžiūrinėjo kažką pievoje.

- Dovydai, kur esi?

Vaikas vis dar įsijautęs nieko negirdėjo.

- Dovydai, kur esi?

- Ką?

- Greit ateik čia, užmušiu tave! Ko neatsiliepi?!

O po to sako, kad vaikai per televiziją visokių piktumų prisigaudo.

Didžiosios Britanijos gamtininkas, gamtos fotografas ir televizijos laidų vedėjas Chrisas Packhamas pareiškė, kad vienintelis būdas apsaugoti mūsų planetą – tai riboti žmonių populiacijos augimą.

Iš tikro manau, kad gamtininkas visiškai teisus, o jo siūlymas skatinti mažesnį vaikų skaičių mokesčių lengvatomis net kiek per švelnus. Štai mano pasiūlymas.

Paskaičiuojame, kiek žmonių galėtų/turėtų būti kiekvienoje valstybėje. Pavyzdžiui, Lietuvoje neturėtų gyventi daugiau negu 5 milijonai gyventojų. Tam, kad nenualintume svieto.

Taigi dabar apie tai, kokiu būdu būtų reguliuojama. LOTERIJA! Kiekviena vaisinga moteris, norinti susilaukti vaikų turėtų galimybę dalyvauti valstybinėje loterijoje. Jos metu laimėtų tiek moterų, kiek nustatyta kvotų penkmečiui.

Jokių peštynių dėl darželių, geresnių mokyklų, mažesnė migracijos rizika, o po kokių dviejų kartų būtų subalansuotas pensininkų ir darbingo amžiaus žmonių skaičius. Taigi būtų sėkmingesnė ekonomika.

Tiesa, pašaliniai efektai būtų tokie, kad tektų visiškai atsisakyti sekso. Supraskite, gumytė gali plyšti, tabletę galima pamiršti išgerti. Todėl šią privilegiją išnaudotų tik tie, kurie laimėtų loterijoje.

O visi bevaikiai galėtų mėgautis amžina paauglyste. Po darbų paprasčiausiai keliauji į vakarėlius, koncentruojiesi į savo hobį ir nekvaršini galvos dėl kažkokių zyziančių pyplių. Ir tuo pačiu realiai prisidedi prie pagalbos žemės planetai.

P.S. Chrisas Packhamas – gamtininkas. Ar gamtininkų nemoko, kad viena pagrindinių gyvų organizmų pareiga/tikslas/nesvarbu-kaip-pavadinsi yra susilaukti palikuonių?

Šiaip norėčiau sužinoti, ar jūsų humoro jausmas panašus kaip mano, tad pasidalinkite nuomonėmis.

Gero žiūrėjimo ir nepamirškite paspausti ant skydelio dešinėje ekrano pusėje.

Nuomonė už. Moksleiviai nėra kvaili ir pasirenką, ką mokysis. Pavyzdžiui, daugiau dėmesio skiri kalboms ir pro pirštus žiūri į matematiką. Iš tolo apeini dailės kabinetą ir pan. Kitaip tariant, ir šiaip giliniesi į tai, kas tau svarbiausia, o į kitką žvelgi paviršutiniškai. Taigi galimybė mokytis lengvesnėmis programomis – puiki galimybė daugiau skirti dėmesio kitiems dalykams.

Kūrybinis mąstymas labai praverčia gyvenime. O jei tikrai sumažėjusių programų dėka bus galima skatinti kūrybiškumą – paruošime žmones gyvenimui. Kam reikia kaliko, kuris nesugeba sugalvoti elementaraus sprendimo būdo, nes turi keliais skaičiukais daugiau negu iš tikro reikia.

Beje, kalimo minusai puikiai atsiskleidžia per specializuotus konkursus. Buvo (turbūt ir dabar yra) toks Kengūros konkursas, kuriame vargiai reikėdavo iškaltų formulių – pakakdavo logiškai mąstyti. Matematikoje nebuvau stiprus, o Kengūroje pasirodydavau daug geriau už daugumą matematikos “žinovų”.

Skatinimas patiems ieškoti informacijos, rasti įdomių detalių pamokai pravers adaptuojantis universitete. Galų gale, tai gali tapti įpročiu: žmogus, nuolat kažkuo besidomintis bus, manau, ir aktyvesnis pilietis.

Nuomonė prieš. Mokymosi forma diskutuojant – puikus dalykas universitete. Vargu ar mokykloje ji pravers. Mokytojai nuolat yra teisūs, retas kuris pripažįsta klydęs. Pamenu, lietuvių mokytoja dešimtoje klasėje dėstė savo teoriją apie rašytoją Melvin Burgess. Neva jis kaip jaunimo rašytojas gauna finansavimą iš valstybės, todėl jo knygos prastėja. Esmė, kad jai nebuvo įmanoma išaiškinti, kad į lietuvių kalbą jo knygos verčiamos ne pagal išleidimą originalo kalba, todėl ji neteisingai dėlioja chronologiją. Tai kokia čia diskusija gali vykti?

Tėvus taip pat reikia auklėti, jog šie skatintų kūrybiškumą. Muzikos pamokai parengėme projektuką: aš grojau gitara, klasiokas per vakarą išmoko vieną dainą groti afrikietišku būgnu. Užtrukome nemažai laiko, bet didžiavomės savo kūriniu. Klasioko tėvai padarė išvadą, kad geriau jau jis būtų ėjęs matematikos pasimokyti…

Beje, nereikia siaurinti programų, jei mokytojas sugeba sudominti savo dalyku. Turėjau puikią istorijos mokytoją ir istorija vis dar domiuosi, vyresnėse klasėse turėjau puikią lietuvių kalbos mokytoją – poezijos nepamėgau, tačiau literatūros neapleidau. Mokykit mokytojus, tada jie galės sugrūsti VISAS žinias mokiniams. O štai net ir su pilnomis programomis nieko neišmanau apie klasikinę muziką, neskiriu dailės stilių, prastai moku rusų kalbą ir t.t. Nors mokykloje mokiausi tai.