Apie tėvystę kalbėti atvirai – gera savybė. Ypač be visokių “mes jau mokame kalbėti”. Tiesiai šviesiai. Gal net per tiesiai.

Gerai ir taikyti savo brandą prie tiksliausios auditorijos. Nors man Pildyk vis dar geriausia kortelė (nors aš ir nesu paauglys).

Kai verslas tikisi, jog žmonės taisktysis su kainomis, tenka skaudžiai nusivilti. Kartą Double Cofee gėriau kavą. Pabrėžiu – KARTĄ.

Reiktų prisitaikyti ir prie to, kad žmogus namie negali be šilumos, vandens, INTERNETO.

Ir nors mes paspringsime savo paties nuodais, kai kurie net iš to biznį padarys.

Dabar gi galvoju šiek tiek kitaip. Būtent darbo/verslo ar kaip norite tai pavadinti prasme.

Kai pagalvoju apie tarybinę Lietuvą – tą, kurioje niekada negyvenau – mintyse iškyla trys dalykai, susiję su darbu: vok, duok kyšius, ieškok pažinčių.

Vok. Privatus verslas atidžiai prižiūri darbuotojus. Taigi ir vagysčių ne tiek daug. Bent jau statybininkai nepasistato sodo namelio iš plytų, skirtų kažkokiam kitam pastatui. Tačiau išliko tas neva nekaltas vagiliavimas. Popieriaus įpakavimas, parsineštas į namus iš biuro ar kitas menkniekis. Įdomu, ar tai nėra likutis to laikotarpio, kai iš darbo neparsinešęs ko nors, nebūsi suprastas net šuns?

Duok kyšius. Turbūt skaudžiausia dalis. Gydytuojui duok, biurokratui duok, kelių policininkui duok. Arba atvirkščiai – imk. Tačiau pastebiu tokią smagią tendenciją, kad nepriklausomoje Lietuvoje užaugę žmonės kyšius moka duoti tik kelių policininkams. Neretai tik todėl, kad šie patys akivaizdžiai paprašo. Žinoma, gal aš ir klystu. Jau vien tai, kad jaunas žmogus dažnai mato/girdi kaip tėvai duoda kyšius – nieko gero ateityje nežada. Bet visgi, gal tiesiog nebemokėsime duoti kyšių?

Ieškok pažinčių. Gajus požiūris. Žinoma, ne pats blogiausias. Juk kai susipažįsti, užmezgi verslo sandorius. Bet kai susiduriu su tokiomis situacijomis kaip: O gal ką pažįsti iš ***? Čia noriu be pinigų prasukti straipsnį. Na, tada koktu pasidaro.

Jei atsikratytume šių dalykų ir visuomenė pasikeistų. Tačiau gaila, kad dauguma vis dar gyvename, nejučia vadovaudamiesi tokiais principais.

Elektroninės knygos tikrai turėtų išspręsti leidėjų problemą. Šie kol kas nebent taps patarėjais, kurie padės parinkti viršelį, ras būdų, kaip pateikti knygą visuomenei. Tačiau leidėjai nebebus būtinybė. O po kurio laiko iš tiesų išnyks arba, jei jums labiau patinka, evoliucionuos.

Žinoma, tokiu atveju turėsime daug mėšlo. Jau dabar nuėję į Blogas.lt galime rasti “nepripažintų talentų”: poetų, prozininkų, kitų nuostabių verkšlentojų. Todėl, pavyzdžiui, rasti tikrų perliukų labai sunku.

Taip pat turbūt įvyks ir su el. knygomis. Įsivaizduokite, kad rašantieji išsitrauks rankraščius iš savo stalčių… Baisu.

Taigi norintys rašyti, imsis veiklos, o dėl mažų investicijų per dieną sulauksime daugybės knygų. Manau, kad daugiau negu 90 procentų bus nieko vertos.

Tai kaip mums tokiu atveju išsisukti? Ką daryti, kad nepasimestume? Laukti, kol įvairūs nepriklausomi tinklapiai ims talpinti apžvalgas apie knygas. Taip paprasta ir, atrodo, daroma ir dabar. Tačiau šiuo metu nėra tokios būtinybės skaityti recenzijas, patalpintas įvairiuose puslapiuose, nes, kaip Šilas ir minėjo, leidėjai apvalo šiukšles. Tačiau jau po kokių penkių metų Lietuvoje mums prireiks pirmųjų stiprių knygų kritikų.

Mano mintis paprasta. Elektroninės knygos neveltui kelia tiek diskusijų – jos tapo visiškai nauja forma, todėl reikia suvokti, kad teks keisti ir iki šiol galiojusius dėsnius. Leidėjus pakeis nepriklausomi (tikiuosi) knygų kritikai.

Taip pat atsiras galimybė į tuo metu “ant bangos” esančio rašytojo Olimpą įkopti ir kitam autoriui. Šiuo metu kai kurie rašytojai prasimuša tikrai ne dėl talento, o dėl geros reklamos, tačiau čia jau kita tema.

Žinau, kad šiuo metu Lietuvos geležinkeliams nelabai geri laikai. Taigi šiandien atkreipiau dėmesį į naują taktiką.

Kavos ir arbatos siūlydavo visad. Per keturių valandų kelionę pasiūlydavo maždaug du kartus. Šį kartą įvairių užkandžių palydovai siūlė kas pusvalandį. Na, nepasakyčiau, kad įkyriai, bet visi kupė buvė žmonės atkreipė dėmesį, kad daug dažniau negu paprastai.

Be to, atsirado ir naujas pasiūlymas: vagonas – bufetas. Labai geras dalykas, mano manymu, nes kelionėje tikrai išalksti. Išbandžiau traukinio virtuvę – visai nieko, kaip už tokią kainą. Ne kulinariniai šedevrai, bet valgyti galima.

Patinka man tas sunkmetis iš vienos pusės. Vartotojas gauna įvairesnių paslaugų, viskas daroma jo patogumui. Šiuo atveju tai labai gerai.

Kitaip tariant, likau maloniai nustebintas:)

“Užmetęs” buvau ir žiniasklaidos skaitymą. Akimis permesdavau tik savo kolegų praktikantų darbus įvairiuose laikraščiuose, taigi šiandien buvo atgaiva sielai paieškoti materijos įrašams.

Deja, lietrytį skaityti norėsiu dar mažiau.

“Snoras” įsigyja akcijas, bet tai nieko baisaus, nes:

Nutarimas priimtas nustačius, kad šios koncentracijos atveju nebus sukuriama ar sustiprinama dominuojanti padėtis, ar itin apribojama konkurencija atitinkamose rinkose.

Su tuo sutinku, bet įdomu, ar buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad skaitytojas gaus dar mažiau objektyvios informacijos? Mano menku supratimu, paprastai kuo daugiau savininkų, tuo daugiau jie turi interesų. O kuo svarbesni savininkai (šiuo atveju “Snoras”), tuo daugiau jie turi “draugų” ir “priešų”.

Niekam nėra paslaptis, kad už reklamą spaudoje gali likti ramus – tavęs per daug nemėsinės. O gal dabar bus neoficiali akcija – padėk indėlį metams ir apie tave atsilieps tik gerai?

Bet kuriuo atveju betrūksta “Respublikos” akcijų paketo ir mano Laiko mašinose juokais sukurtas dienraštis “Lietuvos Respublika” taps tikru kūriniu…