Na, liūdnas vaizdas. Dar vienas visiškai režisuotas projektas. Kitaip pavadinti negaliu, arba jau visiškai neskiriu tikrovės nuo vaidybos. Ir nereikia aiškinti, kad sunku dabar, reikia kelti reitingus, kad išsilaikytų. Su tokiomis akivaizdžiai dirbtinėmis scenomis vargu ar pavyks pritraukti tokią jau stebuklingai didelę auditoriją. Na, vyriškoji žiūrovų dalis gal ir susigundys…

Man kyla mintis, kad režisūra ypač akivaizdžiai tenka užsiiminėti, nes nebeliko naujų įdomių asmenybių, kurios eitų į televiziją. Dar šiemet Žurnalistų dienose kviestiniai svečiai mums aiškino, kad televizija mėgsta naujus veidus. Bet po tiek daug įvairių realybės šou, įvairių pseudotalentų pasirodymų ir panašių laiko užkišimo atrakcijų, tenka įsitikinti, kad Lietuva – ne guminė.

Visus intrigantus, mušeikas, lovelasus ir kitus “įdomius” veidus jau išnaudojo “Barai”, “Keliai į žvaigždes”, “Dangūs” ir dar visokie biesai, kurių buvo ryškiai per daug. Dabar liko tik tie, kurių veideliai šiaip gražūs, o charakterius sukurs tie, kurie pinigus daro.

Jei tokiu tempu bus nauji veideliai kišami į TV, įdomu, po kiek laiko apskritai pasibaigs nematyti žmonės, einantys į televiziją? Gimstamumas gi pas mus nėra toks didžiulis, kad patenkintume nuolat šou darančius mūsų nuostabius televizijos kanalus.

Atleiskite, bet Lietuva būtent tuo ir pasižymi – išrenka durnius. Ne visada, žinoma, bet pakankamai dažnai. Yra taip ir nieko nepadarysi. Jei balsuoja 50 proc. – išrenkam durnius, jei balsuotų 80 proc. žmonių, išrinktų tuos pačius. Paprastai, beje, balsuoja pilietiškai raštingi žmonės. Taigi jie durnių nerenka. Kiti, kurie nebalsuoja, bet juos skatina balsuoti… Na, jie, mano manymu, nebalsuoja už “teisingus” žmones.

Kitaip tariant, jei žinomieji nori pasidaryti sau reklamą – labai smagu, bet nemanau, kad tai reiškia ką nors daugiau. Reikia gi pasirodyti gerais Lietuvos piliečiais…

Viena vertus, taip tikrai yra. Populiariausi filmai neretai būna veiksmo, kur herojus yra super kietas bičas ir dar susijęs su nusikaltėlių pasauliu. Šalia jo būtinai turi būti gražių formų mergina, ne dėl to, kad sugeba vaidinti, bet todėl, kad gražios formos… Taip pat susiduriame ir su įvairiomis laidomis, kurios labiau primena idiotų samburį nei protingų žmonių susitikimą. Ir vienintelis šviesulys visame mėšle yra (ar bent turėtų būti) mūsų nacionalinis transliuotojas. Žinoma, ne visais atvejais.

Kita vertus, televizija yra mūsų atspindys veidrodyje. Kartais kreivas ir negražus, kartais atitinkantis mus idealiai, o kartais atspindintis mūsų norus ir fantazijas. Kai snobai kalba apie tai, kad mes išsigimstame dėl televizijos, aš sakau, kad televizija išsigimsta dėl mūsų. Įvairios “humoro” laidos su Berneen, kryžmantais, myžmantais ir dar visokiu briedu paslapčia tyčiojasi iš visuomenės ir mes, pamatę hiperbolizuotą tiesą, nesusilaikome nenusišypsoję. Tiesa, man labiau verkti norisi, kai pagalvoju, kad tai, ką matau – tiesa.

Visi žinome, kad televizija gyvuoja dėl reklamos. Ir nėra ji tokia supuvusi iki šaknų, tiesiog žmonės, dirbantys joje, nori maksimalaus pelno, o jį pasiekti galima (bent dabar) tik rodant apgailėtino turinio laidas, žmonių, į kuriuos lygiuojamės, gyvenimus ir dar vieną kitą filmą (tiesa, kartais visai neblogą).

Apie ką aš čia? Apie pseudodievukus, žvelgiančius į mus iš žydrojo ekrano. Tik šią savaitę supratau, kad LABAI daug žmonių nori patekti į tą dėžutę vien dėl to, kad taptų panteono nariais. Ir tai mane nuliūdino. Ne, ne todėl, kad aš niekada nepriklausysiu “elitui”, o todėl, kad mūsų visuomenė (turiu omenyje ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį) renkasi tuos, kokiais patys norėtų būti: gražius, skandalingus, bet su vienu vingiu galvoje. Po to tuos pačius dievukus renkame į valdžią, pamatome, kad jie – nulis ir nuverčiame nuo pjedestalo, atlaisvindami vietą kitai kartai. O nauja karta – vėl tokia pati…

Štai kodėl televizija – mūsų kreivas veidrodis. Mes iškeliame supuvusius vidumi žmones į pop verslą, nes norime būti tokiais kaip jie. Mes kartais juos smerkiame, net nesuprasdami, kad galime tiesiog išjungti tą dėžutę. Teigiame, kad žiūrime, nes neturime alternatyvos, nors dabar turime alternatyvą viskam ir visada…

Atleiskite už kvailą pastebėjimą, bet kokio velnio lysti į tokio dydžio renginius, jei neturi pinigų?

Žinoma, LT united sugebėjo labai pigiai apsisukti, bet jų tikslas buvo kitoks. O čia…

Gal būt liksiu pasmerktas už tai, kad neigiamai žiūriu į šį atlikėją, bet nemanau, kad jis sugebės ką nors įdomaus parodyti. Juolab, kai rinktas buvo tik todėl, kad nieko geriau nepamatėme atrankoje (mano nuomone). Žodžiu, Maskvoje tikiuosi pamatyti tikrai neaukštą vietą:).

Kita vertus nusistebėjau lietuvaičių dosnumu. Tiksliau nepilnamečių merginų dosnumu. 70 tūkst. per dvi valandas, nemaža suma. Ypač kai pagalvoji, kad ir tos reklamos Sasha Son nedaug tepadarė paramos koncertui (gi nebuvo iš ko).

O jei jis paprašytų pinigų kokiai gerumo akcijai, gal našlaičiai gautų dar padoresnes sumas, nei mėnesį reklamuojamose akcijose?:)

Reagavo daug kas. Žiniasklaida, blogeriai (man ypač patiko A. Račo tinklaraštyje išsakyta pozicija) ir šiaip visi, kurie bent kiek domisi proto neugdančiomis naujienomis.

Ir ką aš randu šiandien Alfa.lt, ogi M. Vaišnoras paduotas į teismą. Žinot, kažko panašaus tikėjausi, nors, tiesą pasakius, tas gestas man sukėlė daug juoko. Įdomu, jei žiniasklaida būtų pamiršusi, gal ir N. Pareigytės viršininkas nebūtų taip pyktelėjęs. O dabar dar neaišku, kas kam čiul…

Kažin kuo pasibaigs bandymas kitaip juokinti liaudį? Justinas Jankevičius sumuštas, M. Vaišnoras aiškinsis apie ledinukų čiulpimą, dar reikia, kad Alina Orlova prigriebtų Paulių Ambrazevičių ir baigsis juokai. O gaila, kartais tikrai neblogų minčių mesteldavo…