Neretai galime išgirsti kultūrinių snobų teiginių, kad televizija žaloja mūsų visuomenę. Tai, pasak jų, sekso ir smurto kratinys, negalintis suteikti nieko gero.

Viena vertus, taip tikrai yra. Populiariausi filmai neretai būna veiksmo, kur herojus yra super kietas bičas ir dar susijęs su nusikaltėlių pasauliu. Šalia jo būtinai turi būti gražių formų mergina, ne dėl to, kad sugeba vaidinti, bet todėl, kad gražios formos… Taip pat susiduriame ir su įvairiomis laidomis, kurios labiau primena idiotų samburį nei protingų žmonių susitikimą. Ir vienintelis šviesulys visame mėšle yra (ar bent turėtų būti) mūsų nacionalinis transliuotojas. Žinoma, ne visais atvejais.

Kita vertus, televizija yra mūsų atspindys veidrodyje. Kartais kreivas ir negražus, kartais atitinkantis mus idealiai, o kartais atspindintis mūsų norus ir fantazijas. Kai snobai kalba apie tai, kad mes išsigimstame dėl televizijos, aš sakau, kad televizija išsigimsta dėl mūsų. Įvairios “humoro” laidos su Berneen, kryžmantais, myžmantais ir dar visokiu briedu paslapčia tyčiojasi iš visuomenės ir mes, pamatę hiperbolizuotą tiesą, nesusilaikome nenusišypsoję. Tiesa, man labiau verkti norisi, kai pagalvoju, kad tai, ką matau – tiesa.

Visi žinome, kad televizija gyvuoja dėl reklamos. Ir nėra ji tokia supuvusi iki šaknų, tiesiog žmonės, dirbantys joje, nori maksimalaus pelno, o jį pasiekti galima (bent dabar) tik rodant apgailėtino turinio laidas, žmonių, į kuriuos lygiuojamės, gyvenimus ir dar vieną kitą filmą (tiesa, kartais visai neblogą).

Apie ką aš čia? Apie pseudodievukus, žvelgiančius į mus iš žydrojo ekrano. Tik šią savaitę supratau, kad LABAI daug žmonių nori patekti į tą dėžutę vien dėl to, kad taptų panteono nariais. Ir tai mane nuliūdino. Ne, ne todėl, kad aš niekada nepriklausysiu “elitui”, o todėl, kad mūsų visuomenė (turiu omenyje ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį) renkasi tuos, kokiais patys norėtų būti: gražius, skandalingus, bet su vienu vingiu galvoje. Po to tuos pačius dievukus renkame į valdžią, pamatome, kad jie – nulis ir nuverčiame nuo pjedestalo, atlaisvindami vietą kitai kartai. O nauja karta – vėl tokia pati…

Štai kodėl televizija – mūsų kreivas veidrodis. Mes iškeliame supuvusius vidumi žmones į pop verslą, nes norime būti tokiais kaip jie. Mes kartais juos smerkiame, net nesuprasdami, kad galime tiesiog išjungti tą dėžutę. Teigiame, kad žiūrime, nes neturime alternatyvos, nors dabar turime alternatyvą viskam ir visada…