Aš esu nusistatęs prieš lygias teises. Moterų ir vyrų, tautų, rasių.

Tačiau tik tada, kai šios peržengia visas ribas. Pavyzdžiui, kai renkamasi iš dviejų visiškai lygių žmonių ir pasirenkama juodaodį, nes jo rasė kažkada kentėjo. Turbūt suprantate, ką turiu omenyje. Kai bandoma atsilyginti kažkam už praeities skriaudas, nereikia imti ir iškelti jo aukščiau visų.

Būtent dėl to aš pritariu Remigijaus Šimašiaus mintims.

Deja, pastaruoju metu įvairiose srityse matau vien dėliojimą į lentynėles su užrašais “geri”, “blogi”. Mano menku supratimu, visa tai yra dėl nelanksčių pozicijų ir noro pateikti vieną nenuginčijamą tiesą.

Sutinku, kad Lietuvoje žuvo daug žydų. Sutinku, kad dalis lietuvių prisidėjo, tačiau sulyginimas mūsų tautos su žydšaudžiais tolygus visus rusus pavadinti komunistais, amerikiečius vergvaldžiais ir pan.

Tiesa, jei gerai pamenu, dar ir mokyklos vadovėliuose buvo aiškinama, kad dalis žydų buvo nužudyti dėl kitų priežasčių – ne dėl tautybės – dėl politinio raudonumo.

O kaip jaunas žmogus galiu pasakyti tik tiek, kad kas kartą, kai perskaitau tokias publikacijas, imu jausti pykti. Taigi pati tauta skatina jos nemėgti. Jeigu būtų palaikomi draugiški santykiai, o pas lietuvius nebūtų nuolat ieškoma antisemitizmo apraiškų, jaunoji karta gal net gailėtų šios tautos. Tačiau kai kurios, kažkada engtos žmonių grupės, negali gi bent kiek savo įsitikinimų lenkti, nes jie lūš dėl sustabarėjimo.

Beje, man nuolat kyla toks klausimas. Esu gimęs Kretingoje. Ten yra žydų kapinės. Ne tokios, kurių reiktų ieškoti po žeme vos tik išdygsta prabangus pastatas, o visų pripažįstamos. Hmmm… Išvirtę antkapiai, neprižiūrima vieta. Kodėl tie, kurie taip rūpinasi žydų istorija, neatvyksta ir nepabando visko sutvarkyti, restauruoti tam tikrų detalių.